Aušra Kaminskaitė: apibendrinimų žaidimai žmonių ir ministerijų profiliuose

Panašu, kad vienas esminių šiandieninės žmonijos poreikių yra kalendorinių metų pabaigoje apibendrinti svarbiausius įvykius ar nudirbtus darbus. Pirmiausia šią tendenciją, žinoma, pastebime socialiniuose tinkluose, kuriuose daugybė mūsų kada nors pasakojome, kas svarbaus mums nutiko ar ką prasmingo suvokėme profesiniame ar asmeniniame kelyje. Tokie apibendrinimai prasmingi, nes padeda suvokti, kiek daug nuveikiame per palyginti trumpą metų laikotarpį.
Aušra Kaminskaitė
Aušra Kaminskaitė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Sudarydami sąrašus retai teikiame reikšmę atrankos kriterijams; paprastai užtenka to, kad vieni dalykai mums asmeniškai atrodo svarbesni nei kiti. Iš tiesų dalindamiesi informacija asmeniniuose profiliuose neprivalome niekam aiškintis: mūsų feisbuko siena – mūsų tvirtovė.

Ar pamatę stebimų profilių sudarytus „geriausių“ sąrašus nepuolame ieškoti savo vardo?

Ši „laisvė nuo atsakomybės“ neapsaugo nuo nepatenkintų aplinkinių, kurie žino ar pastebėjo daugiau, plačiau, svarbiau nei jūs. Arba tų, kurie yra jūsų aptariamo pasaulio dalis, bet nebuvo paminėti sąraše. Tam pagrįsti nereikia jokių tyrimų ar psichologijos žinių, pakanka kiekvienam savęs paklausti: ar pamatę stebimų profilių sudarytus „geriausių“ sąrašus nepuolame ieškoti savo vardo? Ar prieš susidomėdami sąrašo kontekstu nepasistengiame pamatyti savo vietos jame? Čia nėra ko gėdytis – kiekvienas mėgstame gauti patvirtinimą, kad kažkas mus pastebi ir iškelia virš kitų.

O ką, jei nutinka priešingai? Jei neatrandame savo vardo ir suvokiame, kad, pavyzdžiui, draugas ar šeimos narys labiau įsiminė ne su tavimi, o su kitais žmonėmis susijusias patirtis? Nutinka neplanuotas paradoksas: deklaruodami vienų išskirtinumą, drauge pripažįstame, kad kiti mums pasirodė mažiau išskirtini. Nežinau, ar specialiai, tačiau panašią idėją akcijoje „Hands Up“ iškalbingai atskleidė Agnietė Lisičkinaitė, įduodama žiūrovams deklaratyvius plakatus ir leisdama patiems (ne)pastebėti, kad kitoje jų pusėje užrašytas kitas šūkis, priešingas pasirinktajam. Kitaip sakant, išreikšdami savo principus viešai, suteikiame eterį pasisakyti ir nepritariantiems.

Organizatorių nuotr. /Agnietė Lisičkinaitė. „Hands Up“
Organizatorių nuotr. /Agnietė Lisičkinaitė. „Hands Up“

Apie metų „geriausių“, „reikšmingiausių“, „įsimintiniausių“ reiškinį mąstau nuolat: sužinojusi apdovanojimų laureatus, pati rašydama apibendrinimus, skaitydama kitų įspūdžius apie praeinančius ar praėjusius metus. Paskutinę 2022-ųjų dieną Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos feisbuko profilyje pasirodęs įrašas ir reakcijos į jį privertė apgalvoti situaciją nauju kampu: kuo skiriasi vieno asmens „geriausiųjų“ sąrašas nuo to, kurį paskelbė institucija? Viena vertus, abiem atvejais atrankas daro žmonės, atsižvelgiantys į sau svarbius kriterijus, tarp kurių ne paskutinį vaidmenį vaidina asmeninis skonis ir prielankumas kuriam nors žanrui, renginiui, kūrėjui. Kita vertus, institucijų negalime tapatinti su vienu žmogumi, nes juridiniai vienetai susikuria tam tikrų tikslų (apibrėžtų įstatuose), o ne vieno žmogaus ego pagrindu.

Trumpai pažymėsiu, kad kritikai savo srityje taip pat suvokiami kaip institucijos.

Trumpai pažymėsiu, kad kritikai savo srityje taip pat suvokiami kaip institucijos. Teisiškai jie tokie nėra, tad vertinant jų pasisakymus apie meno kūrinius socialiniuose tinkluose skaitytojams turėtų pakakti tokių paaiškinimų kaip „čia greitai surašiau“ ar „čia mano profilio siena, tad darau ką noriu“. Vis dėlto, visuomenė nesivargina atskirti, kuris komentaras priklauso „vertintojui“, o kuris – „žmogui“, tad net momentinius įspūdžius, kuriuos pagrįsti kritikai neturi intencijų, aplinka veikiausiai priims kaip oficialius ir į objektyvumą apeliuojančius vertinimus, kuriems keliami reikalavimai.

O štai prižiūrintiems oficialių institucijų paskyras socialiniuose tinkluose panašiai pasiteisinti nepavyks, nes nors už įrašų visuomet stovi individualūs žmonės, pasirašoma vardu institucijos, nešančios dokumentuose apibrėžtą atsakomybę. Tad jų įrašus normalu priimti kaip oficialią pozicijos, tvarkos, krypties deklaraciją.

Gruodžio 31-ąją LRKM pasidalino įrašu, kurį iliustravęs paveiksliukas skelbė: „Ryškiausi Lietuvos kūrėjų pasiekimai 2022-aisiais“. Sąraše išvardinta po keletą kino, muzikos, vizualaus meno, literatūros ir teatro veiklų, susijusių su pasirodymais ir/ar apdovanojimais užsienyje. Čia sujudo šiuolaikinio šokio atstovės, sukritikavusios aplaidų Ministerijos požiūrį į šokio sritį.

Keista nepaminėti į prestižinius festivalius atrinktų šokio spektaklių.

Peržvelgus įraše išvardintų pasiekimų sąrašą, nepasitenkinimas nestebina. Keista nepaminėti į prestižinius festivalius atrinktų šokio spektaklių, nors, pavyzdžiui, „Jaunai muzikai“ patekti tarp reikšmingiausiųjų pakako sėkmingų gastrolių Japonijoje, o daliai vizualiųjų menų kūrybos – pirmo pristatymo kurioje nors valstybėje. Komentaruose sujudo ir kiti kūrėjai, kurių išvardinti pasiekimai nebūtinai nusileido LRKM įvardintiems. Žinoma, atsirado ir supykusių vien iš principo.

Prodiuserė Gintarė Masteikaitė savo komentarą po Ministerijos įrašu pateikė ir kaip įrašą savo pačios sienoje, kur į jį geranoriškai sureagavo viceministras Vygintas Gasparavičius, paminėjęs, kad „metinė žinutė suformuota apibendrinus viso LT kultūros atašė tinklo pateiktą informaciją“. Štai ir atsakymas – jei veiklos vykdytos netarpininkaujant kultūros atašė užsienio šalyse, informacija nepasiekė už „reikšmingiausių pasiekimų“ sąrašą atsakingų asmenų.

Martyno Plepio nuotr. /Gintarė Masteikaitė
Martyno Plepio nuotr. /Gintarė Masteikaitė

Manau, valstybinei institucijai, ypač Ministerijai, tokio kriterijaus visiškai pakanka. Už milžinišką kiekį meno įstaigų ir politinių sprendimų atsakingo „biuro“ darbuotojai tikrai nerankios kiekvieno pasiekimo užsienyje, ypač šiais laikais, kai tarptautinė veikla tokia intensyvi. Vis dėlto, jei skelbiant apdovanojimus išvardinama dėl jų sprendimus įteikusi komisija, o prie kritikų ar bet kokių vertintojų įspūdžių matome jų pavardes, LRKM įraše taip pat norėtųsi rasti įvardintas taisykles, kuriomis remiantis paskelbti „ryškiausieji“. Dar geriau – pavadinti juos kitaip nei „ryškiausiais“. Aukščiausio laipsnio būdvardis žymi buvimą aukščiau už visa kita, o juk atašė veiklos negalime laikyti rodikliu įvardinant ryškesnius nei kiti lietuvių pasirodymus. Vertinti vietinio meno ryškumą pagal tai, kokio susidomėjimo jis sulaukė užsienyje, šiandien skamba kiek provincialiai.

Kita vertus, pasiekimai užsienyje yra priminimas patiems lietuviams, kad šalies piliečių kuriamas menas yra konkurencingas tarptautiniu lygiu. Tad išties gaila, kad LRKM įraše vietoj įkvepiančios žinios buvo paskelbti ne visai adekvačiai pagrįsti vertinimai.

Tai – sena problema ir ilga tema kitai diskusijai.

Tiesa, šiuolaikinio šokio bendruomenės priminimas apie save išlipo už paprasčiausio nepasitenkinimo ribų. Tai veikiau priminė bandymą iššokti virš tvoros, už kurios Ministerija reguliariai palieka ir šį meną, ir nemažą nevyriausybinio lauko dalį. Gali pasirodyti, kad pernelyg sureikšminame įrašą socialiniame tinkle, tačiau žinant, kad didžiąją informacijos dalį daugybė žmonių susirenka būtent čia, kultūros politikos reprezentavimas feisbuke nebeatrodo toks nereikšmingas. Juk Ministerija, galų gale, komunikuoja oficialų Valstybės požiūrį.

Tai – sena problema ir ilga tema kitai diskusijai. O šis tekstas buvo apie skirtumus tarp vertintojų ir vertinamųjų požiūrio į „geriausių“ sąrašus: pirmieji tai priima rimtai ir nuoširdžiai, o antrieji dažnai į tai žiūri kaip į reikšmę turintį ir kuriantį, bet, vis dėlto, žaidimą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušra Kaminskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis