Apie naują apdovanojimų datą pranešta tik rudens pradžioje ir šiandien galima atsidusti, kad renginys vos praslydo neatšauktas antrą kartą – vakaras įvyko lapkričio 5 dieną, o jo išvakarėse patvirtinta, kad nuo lapkričio 7 dienos mažiausiai trims savaitėms visi renginiai su žiūrovais draudžiami.
Reikia pripažinti, kad „Auksiniai scenos kryžiai“ – kaip turbūt visi specializuoti apdovanojimai – visų pirma yra savo srities (šiuo atveju – scenos menų) profesionalų šventė. Nepriklausomai nuo to, kas apdovanojami ar kokią kokybės kartelę pasiekia renginys, smagiausia čia yra susitikti kolegas iš visos Lietuvos, jausti intrigą laukiant nugalėtojų, su greta sėdinčiais komentuoti nevykusius renginio organizatorių sprendimus, o tada fojė su gėrimo taure sveikinti laimėtojus ar tiesiog kalbėtis su visais iš eilės.
Šįmet tai neįvyko. Pradedant tuo, kad laukiant beveik aštuonis mėnesius Kryžių likimas prarado reikšmingą intrigos dalį (2020-ųjų pabaigoje vertinti 2019-aisiais pastatyti kūriniai), tęsiant apribotu scenoje ar parteryje susirinkusių žmonių skaičiumi, baigiant būtinybe susilaikyti nuo apsikabinimų su žmonėmis, kuriuos nepaprastai malonu matyti. Atstumai parteryje, sveikinimai mojuojant, taurių kilnojimai atskirai, o ne visiems kartu teatre po renginio – tai buvo patys blogiausi dalykai šių metų „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje.
Ypač gaila, kad pandemija sutrukdė didesniam kiekiui teatralų gyvai patirti pagaliau skoningai suorganizuotą renginį. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) vykusį apdovanojimų vakarą režisavo Gediminas Šeduikis, scenarijų rašė Mindaugas Nastaravičius, o už muzikinę dalį atsakomybę prisiėmė Ričardas Šumila.
Neįsivaizduoju geresnių vedėjų nei Nelė Savičenko ir Rafailas Karpis.
Šios trijulės vedama komanda įrodė, kad įmanoma surengti „Auksinius scenos kryžius“, nekeliančius svetimos gėdos jausmo (jie ne pirmieji, tačiau vieni iš nedaugelio). Visų pirma – esamosiose aplinkybėse neįsivaizduoju geresnių vedėjų nei Nelė Savičenko ir Rafailas Karpis. Tai du iš nedaugelio žmonių, kurie didelei teatro bendruomenės daliai kelia vien teigiamas emocijas. Juos pasirinkus išlošta bent trijuose lygmenyse.
Pirma – vakarą lydėjo aukščiausio lygio profesionalai, kuriuos malonu matyti. Antra – siekiant mažinti scenoje veikiančiųjų skaičių ir renginio laiką, teikti apdovanojimus patikėta vedėjams, tad džiugu, kad ši pareiga atiteko žmonėms, iš kurių rankų gauti Kryžių, neabejoju, daugeliui yra garbė. Trečia – N.Savičenko ir R.Karpis nepasižymi pikta ironija, todėl jų lūpose skoningai ir geraširdiškai skambėjo M.Nastaravičiaus tekstai, kandžioję teatro pasaulyje gajus įpročius ir stereotipus.
Įpročių keitimas, regis, tapo šių metų renginio scenarijaus tema. Ryškiausiai tai atsispindėjo nominacijų tvarkos perdėliojime. Paprastai vakaro pabaigoje teikiami metų aktorių ir režisierių apdovanojimai, neoficialiai suponuojant, kad tai – svarbiausios kategorijos. Šįmet režisierė Yana Ross apdovanota renginio viduryje, pagrindinių vaidmenų atlikėjai – pradžioje, nepagrindinių vaidmenų atlikėjai antroje vakaro dalyje, tada atėjo eilė šokio sričiai, o kulminacijai palikti operos solistai bei spektaklio muzikos kategorijoje nominuoti kompozitoriai.
Norisi tikėti, kad scenos menų bendruomenė jau yra pakankamai sąmoninga kvestionuoti sričių ir profesijų hierarchiją.
Sunku į situaciją žvelgti be ironijos, kai toks sprendimas priimtas būtent LNOBT vykusiame renginyje. Vis dėlto tai adekvatu ir šiandieninio konteksto, ir teatro sampratos apskritai prasmėmis. Pirma – nuo paskutinių „Auksinių scenos kryžių“ mūsų pasaulį paliko daug žymiausių teatrui kūrusių kompozitorių, tad šios nominacijos perkėlimas į finalą tapo gražiu in memoriam, primenant, kad nepaprastai vertiname šios profesijos atstovų darbą. Antra – norisi tikėti, kad scenos menų bendruomenė jau yra pakankamai sąmoninga kvestionuoti sričių ir profesijų hierarchiją.
Profesijoms aptarti reikalingas atskiras tekstas, geriausiai – visa studija. Kalbant apie sritis, tenka pastebėti, kad Lietuvoje linkstame visus scenos menus guldyti po teatro vėliava, rimtas įstaigas įvardydami šokio teatru, operos teatru, baleto teatru. Šiuolaikinį cirką net profesionalūs vertintojai aukšto lygio menu suvokia tik patikinti, kad tai – teatro spektaklis su cirko elementais. Žinoma, Lietuvoje teatras dėmesingai auginamas seniau, intensyviau ir didesnio kiekio žmonių nei bet kuris kitas scenos menas. Europoje Lietuva garsėja būtent teatro pastatymais. Todėl, neneigiant ilgalaikiškesnio Lietuvos visuomenės indėlio būtent į teatro plėtrą, džiugu, kad daug dėmesio sulaukiančiame renginyje nuspręsta laužyti kanonus, o sudėtingų asmenybių pasaulio atstovai raginti pažvelgti į save ironiškai.
Turiu prisipažinti, kad pakitusi nominacijų tvarka iš pradžių mane pačią išmušė iš pusiausvyros ir sugadino nuotaiką. Vis dėlto, praėjus keletui valandų pavyko suvokti to naudą. Užtat laikui bėgant niekaip nepavyksta pateisinti, pavyzdžiui, stilistės Mildos Glebutės sprendimo renginio pradžioje aprengti N.Savičenko brokolio kostiumu (palyginimą pavogiau iš Sigitos Pikturnaitės feisbuko – pati geresnio palyginimo nesugalvočiau).
Subtiliame ir skoningame renginyje rėminanti raukiniuota pompastika atrodo reikalinga nebent tam, kad primintų, jog LNOBT vis dar palaiko klasiką ir galime būti ramūs, kad kai kurios tradicijos iš šios scenos niekuomet neišnyks. Tiesa, aktorės apranga vakaro viduryje pasikeitė ir čia norėtųsi pasiūlyti pasvarstyti apie galimybę teatralams atsisakyti dar vieno įpročio – moterų aprangos renginiuose keitimo. Neabejoju, kad ši tradicija susiklostė dėl moters kaip, visų pirma, vakaro puošmenos suvokimo, nes vyrams persirengti paprastai netenka – jie yra pakankami visą vakarą vilkėdami tuos pačius drabužius. Laimė, R.Karpiui bent jau nebuvo patikėta scenoje nuolat girti kolegės išvaizdos. Nuostabu matyti vedėjų porą, kuriai nėra reikalo specialiai viešai kelti vienam kito vertės.
Neįtikėtina, bet, be minėto kostiumo, beveik viskas šiame renginyje atrodė adekvatu ir kokybiška. Gal tik išskyrus dalį puikaus vaizdo menininko Rimo Sakalausko projekcijų, kuriose dramatiškai dužo taurės ir sietynai, darkart primindami, kad esame novatoriškus projektus įsileidžiančiame, tačiau „balių kultūros“ tradicijų nepaleidžiančiame teatre. Taip pat suglumino Jeronimo Miliaus pasirodymas atliekant „Merkucijaus mirtį“ iš Kęstučio Antanėlio roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Anksčiau už jį dainavusi Monika Liu nudžiugino santūriu atlikimu be pervaidinimų, suteikdama viltį, kad pagaliau popmuzikos atlikėjai išmoko reikšti emocijas ne vien veido mimikomis ir rankų mostais. Tačiau personažo kūrimo reikalaujanti „Merkucijaus mirtis“ parodė, kad profesionaliems dainininkams dar yra kur tobulėti mokantis nuosekliai vesti emociją, o ne „mėtyti“ ją pauzių ir aukštesnių ar ilgesnių natų metu. Galbūt toks požiūris tėra žiūrovo prisirišimo prie patirčių rezultatas – negali neprisikabinti, kai paskutinį kartą šią dainą atliekantį matei Darių Meškauską. Nekalbant apie menančius dar ir Vlado Bagdono vaidmenį.
Visa kita ceremonijoje atrodė adekvatu ir skoninga. Tiek „Traviatos“ uvertiūra renginio pradžioje, tiek įvairių žanrų ir stilių integravimas pasirodymuose tarp nominacijų, tiek charizmatiškas R.Šumilos dirigavimas. Džiugu, kad neteko patirti ilgų nominacijas skelbiančiųjų kalbų apie teatro prasmę, drauge stigo tokiais atvejais pasitaikančių trumpų jautrių ar juokingų komentarų.
O apdovanojimai… įteikti. Dar pavasarį rašiau, kad šįmet įvardytos nominacijos nupiešė platų, įvairiakryptį Lietuvos scenos vaizdą, palikdamos palyginti nedaug vietos nepasitenkinimams, jog kažkas buvo pamiršta. Kryžiai įteikti be „kriminalų“ – pastebėta daug jaunų menininkų, už režisūrą apdovanota stipraus darbo ir dar stipresnės komandos kūrėja, atsiskaityta LNOBT (teatre, bet ne specialiai teatrui) kūrusiam pasaulinio garso režisieriui. Viskas tvarkoje.
