Seimo narys Andrius Mazuronis net išreiškė susirūpinimą galima smurto provokacija, o jos autorių vadino „apsisnarglėjusiu murziumi“.
Apie situaciją žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasisakė ir Seimo nariai, ir eiliniai žinomi žmonės. Jų vertinimus jungia tai, kad daugumoje (o gal ir visuose) į Šurajevą žiūrima kaip į visuomenininką, atėjusį pasišaipyti iš tų, kurių pažiūroms nepritaria. Tai natūralu – prasidėjus karui Ukrainoje jis pats deklaravo atsitraukiantis nuo komiko veiklos, kad visas jėgas bei finansus galėtų skirti pagalbai kovojantiems Ukrainos pusėje. Šurajevas ir jo viešoji įstaiga iki šiol renka bei teikia paramą puolamos valstybės kariams, palaiko kitų fondų veiklas, pastebimai kovoja prieš Rusijos šalininkus socialiniuose tinkluose. Už šio pobūdžio veiklas sausio pradžioje LRT Metų apdovanojimuose jam atiteko Metų valstybės kūrėjo vardas.
Kitaip sakant, Šurajevas-komikas ir jo kūryba niekur nedingo.
Vis dėlto, komiko profesija ilgai neliko apleista – jau 2022-ųjų kovą Šurajevas su Evaldu Jasaičiu surengė stand-up vakarą, kuriame pasakojo apie kelionę į Kyjivą parsivežti komiko močiutės. Už bilietus surinkti pinigai, žinoma, paskirti Ukrainos kovotojams. Komedijos vakarai rengti ir toliau, taip pat į Youtube‘o eterį grįžo „Akcento“ laidos. Kitaip sakant, Šurajevas-komikas ir jo kūryba niekur nedingo.
Tad šiandien turime du Šurajevus – visuomenininką ir komiką. Kadangi abu spraudžiasi tame pačiame fiziniame asmenyje, natūralu, kad stebintiems iš šalies vaidmenys susipina. Psichofiziškai jų atskirti neįmanoma. Tačiau kadangi kalbame apie „vaidmenis“, vadinasi – apie įvaizdį, būtų protinga pasistengti skirtumus suvokti.
Akivaizdu, kad masė žmonių Šurajevą „Konfliktuose Seime“ suvokė kaip visuomenininką. Tačiau ir jis pats nuo to griežtai neatsiribojo: dauguma klausimų Seimo nariams apeliavo į vertybinę poziciją Rusijos ir Ukrainos karo atžvilgiu. Tokiu atveju prieš mūsų akis susidaro toks įspūdis: gerą vardą turintis veikėjas neetiškai, net agresyviai kabinėjasi prie dirbančių (reliatyvi sąvoka) Seimo narių. Ir, žinoma, didžiausias siaubas – keikiasi.
Visą video galite žiūrėti čia:
Vis dėlto, kur kas daugiau ženklų rodo, kad šią akciją „užkūrė“ Šurajevas-komikas. Pirma – tai nebuvo aplamas darkymasis, siekiant sukelti sąmyšį ir sulaukti žiniasklaidos dėmesio. Kūrėjas pats viską filmavo, rinkdamas medžiagą videoklipui. Antra, jo parengtas klipas nėra nauja „patyčių“ banga. „Akcentas“ yra ilgametė serija, kurioje Šurajevas aktualius klausimus pristato įvairiomis formomis: paskaitomis, pokalbiais gatvėse, provokacijomis. Ir trečia – „Konfliktai Seime“ atitinka daug metų Šurajevo vystomą komedijos kryptį, kurioje jis, leisdamas sau atrodyti visišku mulkiu, uždavinėja žmonėms klausimus ir stebi bei fiksuoja reakcijas. Manau, to užtenka pagrįsti, jog Seime Šurajevas veikė kaip kūrėjas.
Visiems rūmų gyventojams keliaklupsčiaujant prieš visagalę karališkąją šeimą, juokdariui vieninteliam buvo leidžiama uždavinėti provokuojančius klausimus.
Ir čia turėtume prisiminti vieną seniausių profesijų – juokdarį. Nors komedijos šaknys siekia tūkstantmečius, apčiuopiamiausiu šiuolaikinių komikų pirmtaku mėgstame laikyti viduramžių rūmų klouną, kurio užduotis buvo linksminti kilminguosius. Visiems rūmų gyventojams keliaklupsčiaujant prieš visagalę karališkąją šeimą, juokdariui vieninteliam buvo leidžiama uždavinėti provokuojančius klausimus, erzinti, kalbėti tai, ką jis iš tiesų mato, o ne ką privalo matyti. To kaina – kvailio, bepročio vaidmuo. Kilmingieji ir turtingieji kvatodavo, kai juokdarys taikliai užkabindavo aplinkinių ydas, o išgirdę ką nors apie save, rūgščiai „nurašydavo“ įžeidimą ne pilnam klouno protui.
Tai – teatrinė situacija, kurioje visi žinojo savo vaidmenis ir pripažino bendras taisykles. Šiandien jų nesame apsibrėžę, tačiau akivaizdu, kad reiškinys vis dar egzistuoja. Seimo nariai nėra nekritikuojami visagaliai – kažin, ar kuri nors profesija sulaukia daugiau viešos kritikos nei politiko. Tačiau jie yra bene didžiausius galios svertus valstybėje turintys žmonės. Vadinasi, jiems taikomą kritiką ne taip dažnai galime laikyti patyčiomis, kurios atsiranda tada, kai pašiepiamas silpnesnis.
Grįžkime prie Šurajevo, kuris akivaizdžiai prisiima kvailio vaidmenį. Tiek „Konfliktuose Seime“, tiek kituose panašaus pobūdžio klipuose jis išlaiko tą patį personažą – ne visai adekvatų, nepiktybišką, įkyrų, kažkiek asocialų. Tai – visuomenės silpnasis, atstumtasis, bandantis išsiaiškinti, kur jis gyvena ir kas vyksta aplink. Toks personažas leidžia sau garsiai užduoti klausimus, nuo kurių kitus sulaiko geras tonas arba baimė apsijuokti, pasirodyti neišmanėliu. Juokdarys, prisidengdamas savo kvailumu, gali tai daryti. Ir drauge, pats likdamas atstumtuoju, patenkina visuomenės interesą.
Situacija keičiasi į areną žengus Šurajevui-visuomenininkui, kuris visai nėra atstumtasis. Jis – dalies visuomenės (ir toli gražu ne pačios kvailiausios ar skurdžiausios) vertinamas žmogus, nuomonės formuotojas. Šiuo atžvilgiu negalime jo matyti kaip atstumtojo, nes jo populiarumas socialiniuose tinkluose bei žiniasklaidoje rodo jį turint įtaką. Kaip visuomenininkas, jis yra stiprus.
Kitaip sakant, jo turima įtaka efemeriška, o vargšų Seimo narių, kurie išgirdo keletą įžeidimų, – reali, apčiuopiama, pamatuojama.
Tačiau „Konfliktuose Seime“ Šurajevas akivaizdžiai veikia komiko vaidmenyje, o visuomenininką mums veikiau diktuoja asmeninės patirtys, bet ne pats kūrinys. Tiesa, Šurajevui-komikui taip pat nestinga populiarumo ir net galios, tačiau, kaip ir viduramžių juokdarių, jo galia veikiau yra minkštoji. Jis negali leisti įstatymų, priversdamas žmones elgtis vienaip ar kitaip. Jis kalba ir veikia priklausydamas nuo „žiūrovų“ malonės, nuolat rizikuodamas savo reputacija ir turėdamas vien tik viltį, kad viskas ir toliau eisis sėkmingai. Daugybę kartų jam nepavyko ir dėl to kentėjo tik jis pats, o ne visi mokesčių mokėtojai. Kitaip sakant, jo turima įtaka efemeriška, o vargšų Seimo narių, kurie išgirdo keletą įžeidimų, – reali, apčiuopiama, pamatuojama.
Kurdamas „Konfliktus Seime“ Šurajevas pasirinko tikslias veikimo taktikas. T.y. su skirtingais deputatais jis bendravo skirtingai, jo tonas kito priklausomai nuo to, kokio atsakymo sulaukdavo arba ne. Tiesa, iš personažo pozicijos kreipiantis į „realų“ žmogų, žanras reikalauja daugiau lankstumo nei parodė Šurajevas. Tad kartais jo žodžiai skambėjo pernelyg primygtinai ir štai A.Mazuronis tai pavadino smurto provokacija. Visgi vaizdo klipe matome, kaip Šurajevas paklūsta apsaugos reikalavimams, tad kažin ar prasminga kalbėti apie ribas peržengiančią agresiją.
Svarbiausia, kad Šurajevo apsilankymas Seime kūrybos atžvilgiu buvo vaisingas
Tačiau svarbiausia, kad Šurajevo apsilankymas Seime kūrybos atžvilgiu buvo vaisingas. Jam pavyko išprovokuoti darbuotojus reaguoti, veikti, trumpai tariant – jis režisavo tam išankstinio sutikimo nedavusius žmones. Kita vertus, aplinka nebuvo visai nepasiruošusi – visi rodyti Seimo nariai akivaizdžiai žinojo, kas yra Šurajevas ir turėjo išankstinį santykį. Tai ženkliai prisidėjo prie „Konfliktų Seime“ komedijos: politikai žinojo, su kuo susiduria, tad praleisdami pirminį šoką patys galėjo nuspręsti, kaip elgtis su komiko primetamomis taisyklėmis.
O Šurajevas veikė nuosekliai palaikydamas neadekvataus, kiek asocialaus kvailio vaidmenį. Mums, saugiai namuose sėdintiems, mokesčius mokantiems komedijos mėgėjams, tai leido pamatyti savo atstovų veidus „buitinėje“ aplinkoje. Algirdas Sysas ir Eugenijus Gentvilas leidosi į trumpą pokalbį ir juokais nuleido pašaipius klausimus ar komentarus. Remigijus Žemaitaitis, Mindaugas Puidokas ir Dainius Kepenis nesutiko atsakyti į klausimus apie vertybinę poziciją ir šis vengimas paskatino Šurajevą-komiką provokuoti toliau. Nepavykus tvarkingais klausimais, pereita prie keiksmažodžių, kurie skambėjo ne tiek žeidžiančiai, kiek neadekvačiai erdvei, kurioje naudoti. Taip gimė cringe‘as – Šurajevo daug metų plėtojama komedijos detalė.
Kaskart politikams sureagavus ramiai, kvailio, kurio bajeris nepavyko, vietoje likdavo Šurajevas.
Tad galiausiai „Konfliktai Seime“ atrodo juokingi ne todėl, kad šaipomasi iš Seimo narių, o todėl, kad klipe matome galios pozicijoje esančius visuomenės veikėjus, susidūrusius su situacijomis, kurių nesugeba kontroliuoti. Juk kaskart politikams sureagavus ramiai, kvailio, kurio bajeris nepavyko, vietoje likdavo Šurajevas. O komikui pataikius į jautrią temą, politikai imdavosi viduramžių taktikos – nurašydavo problemą nepilnam juokdario protui.
Tad ginčijantis, kiek moraliai pasielgė Šurajevas, kiek buvo įžeistas Seimo narių orumas (kuris išties turėjo nukentėti užfiksavus klaikų posėdžių nelankomumą) ir ar viešai keiktis yra nedovanotai peržengta riba, pravartu prisiminti, kad mes kalbame apie kūrybą, leidžiančią pamatyti klodus, kurie niekuomet neatsiskleis nei pačių politikų noru, nei etikos kodekso ribojamų žurnalistų veikloje. Seimo kanceliarija, drausdama Šurajevui lankytis Seime, apriboja jo kūrybą, o drauge su ja – visuomenės laisvę patirti atitinkamo žanro komediją. Todėl tai gali būti svarstoma ir kaip meno cenzūros forma.
Ar yra kitų būdų susitvarkyti su „Seimo vidaus tvarkos pažeidimais“? Taip, yra, ir tokių pavyzdžių matėme tame pačiame vaizdo klipe. Tačiau Seimo kanceliarija atsiuntė žinią: paleisime įstatymą ten, kur nesugebame susitvarkyti asmeniškai.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
