Jei šiandien nesikapanotume iš pandemijos, šiame tekste parengčiau artimiausiu metu Varšuvoje rodomų spektaklių repertuarą ir papasakočiau, kodėl, mano akimis, verta į juos važiuoti. Taip, kaip iki šiol darė daugybė teatralų – nuosavais automobiliais arba naktiniais autobusais, pasiekiančiais Lenkijos sostinę 5 valandą ryto, kai dirba tik Makdonaldai, siūlantys nevalgomą pusryčių meniu.
Beveik parą trunkanti kelionė nuo Vilniaus autobusų stoties iki K.Warlikowskio vadovaujamo „Nowy teatr“ Varšuvoje (9 valandos autobusu ir dar apie 12 bastymosi po miestą) nenuvargina taip, kad 3–5 valandų trukmės spektakliai lenkų kalba su angliškais subtitrai taptų nepakeliami. Warlikowskio teatras unikalus ne tik savita realybe, minėta jo „Auksinį liūtą“ pristačiusiuose tekstuose. Tai – žmogų skrodžiantis teatras, neprisiimantis teisės ir nedeklaruojantis kompetencijų paskelbti diagnozę. Šis teatras atveria „pacientams“ jų vidurius ir pasakoja, koks elgesys kokias pasekmes sukėlė, kokios yra dabartinių įpročių ir gyvenimo būdo rizikos, kokias paveldimas problemas vertėtų gydyti, o ne palikti savyje pūti.
Todėl liūdna skaityti pranešimus spaudai, kuriuose svarbiausiais pasiekimais įvardijami K.Warlikowskio pelnyti apdovanojimai. Apdovanojimas – svarbiausias menininko pasiekimas? Menininko, kuris kelis dešimtmečius nagrinėja žmogaus prigimties ir elgesio priežastis bei pasekmes? Žinoma, apdovanojimų sąrašas tampa tarsi objektyviu ir visiems suprantamu nuopelnų apibrėžimu. Tačiau jis nieko nepasako apie realią kūrėjo darbų vertę ir nepaaiškina, kodėl šiandieniniam žmogui prasminga juos pažinti.
Liūdna skaityti pranešimus spaudai, kuriuose svarbiausiais pasiekimais įvardijami K.Warlikowskio pelnyti apdovanojimai.
Mane pačią apdovanojimas nudžiugino, nes būtent K.Warlikowskis režisavo iki šiol geriausią mano matytą spektaklį – 2009-aisiais pastatytą „(A)pollonia“. Kūrinys paremtas Antikos tragedijų, šiuolaikinių Lenkijos rašytojų, Nobelio premijos laureatų, pasakų ir kitais tekstais, kuriuos, anot spektaklio autorių, jungia pasiaukojimo dėl kito žmogaus tema. Besipinantys siužetai pasakoja apie ritualinį vaikų aukojimą karo pergalei, sutikimą mirti vietoj sutuoktinio, gyvūnų aukojimą tyrimams, tenkinantiems žmonių smalsumą, pasaulio teisuolių pasiaukojimą gelbstint žydus ir t. t. Iš temos „(A)pollonios“ kūrėjai pašalina bet kokią romantiką, istorijas perkirsdami žmoniškais klausimais. Ar aukotis atsisakęs žmogus vertas pasmerkimo? Ar instinktyviai trokštantys gyventi kalti dėl už juos paaukotų gyvybių? Kokiomis sąlygomis noras gyventi yra blogis? Kokius gyvenimus išgelbsti ir kokius pasmerkia pasiaukojimai?
Nežinau, ar yra tinkamesnis laikas lietuviams žiūrėti „(A)pollonia“ nei pastarosios savaitės, kai socialiniai tinklai netyla nuo agresijos pliūpsnių ir diskusijų, kas yra neapykantos kurstymas, o kas dar ne. Didžiuosius pasaulio ir mitologijos konfliktus integruojantis spektaklis nepateikia atsakymų, tačiau priverčia pamatyti ir pajusti visuomenės daugiasluoksniškumą, kuriam įtakos turi socialinės klasės, visuomenių normos, šeimų, kuriose augta, vertybės, asmeninės trauminės patirtys ir kiti veiksniai. Nieko nekaltindami (tačiau turėdami tvirtas pozicijas) „(A)pollonios“ personažai ir kūrėjai primena, kad niekas niekuomet nesukontroliuos milijardų žmonių požiūrių, sprendimų, troškimų, poelgių. Ir kad kiekvienas toks bandymas ne tik pasmerktas žlugti, bet neretai lemia būtent tas pasekmes, kurių bandė išvengti.
2016-aisiais lankydamasis Lietuvoje, K.Warlikowskis susitikime su publika pasakojo, kad tuo metu naujos Lenkijos valdžios buvo įtrauktas į juodąjį sąrašą, siekiant užkirsti kelią valstybiniam jo kūrybos finansavimui. To meto situaciją šalyje (kuri savo krypties iki šiol gerokai nepakeitė), režisierius apibūdino kaip visuomenę griaunantį tam tikrą pasikėsinimą į valstybę. Buvo įdomu išgirsti, kad turėdamas aiškias nuostatas režisierius pabrėžė poreikį kalbėtis ir dirbti su visų pozicijų žmonėmis: „Komandoje privalome būti tolerantiški vieni kitiems, nes tarp mūsų yra skirtingų barikadų atstovų.“ Beje, tokį darbą puikiai ir kiek ironiškai iliustruoja dokumentinis filmas apie „(A)pollonios“ kūrimą, kuris, regis, kol kas nėra prieinamas viešai.
Tačiau prieinamas spektaklio įrašas, tad Auksinis K.Warlikowskio liūtas yra puiki proga paskirti pusketvirtos gyvenimo valandos susipažinimui su geriausia lenkų režisieriaus kūryba. Jame pamatysite ne tik savito teatro realybę, artimesnę tikrovei už bet kokias viešas „išpažintis“ socialiniuose tinkluose ar kitose medijos formose, bet ir nuoširdžias, momentines žiūrovų reakcijas. Manau, jos įtikins, kad tikrai ne apdovanojimai yra svarbiausi K.Warlikowskio kūrybos pasiekimai.
Žiūrėti įrašą verta ir todėl, kad Lietuvoje „(A)pollonios“, neabejoju, niekuomet neišvysime. Atvežti spektaklį iš kaimyninės šalies sostinės, plytinčios vos už 470 kilometrų nuo mūsiškės, iki šiol nebuvo įmanoma, o apie dabartinę situaciją net nėra ką kalbėti. Tiesa, 2012-aisiais „Naujosios dramos akcijos“ metu spektaklio įrašas rodytas Menų spaustuvės Juodojoje salėje, tačiau peržiūroje ir pokalbyje su vienu spektaklio dramaturgų Piotru Gruszczyńskiu dalyvavo mažiau nei 200 žmonių.
Lietuvos scenose K.Warlikowskio kūryba pristatyta vos tris kartus. 2004-aisiais Vilniaus festivalis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) parodė Varšuvos didžiajam teatrui jo pastatytą Krzysztofo Pendereckio komišką operą „Karalius Ūbas“. Tais pačiais metais Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ parodė visame pasaulyje K.Warlikowskį išgarsinusį spektaklį „Apvalytieji“ pagal Saros Kane pjesę, o 2016-aisiais – 2013-ų metų pastatymą „Varšuvos kabaretas“, kurio pagrindas – Johno Van Druteno pjesė „Aš esu kamera“ ir Johno Camerono Mitchelo filmas „Shortbus“. Pastarasis vizitas (kurio metu įvyko aukščiau minėtas susitikimas su režisieriumi) pradžiugino tik formaliai – nuostabu, kad lietuviams suteikta galimybė persvarstyti visuomenę K.Warlikowskio siūlomais keliais, tačiau tai nebuvo vienas įdomiausių to meto režisieriaus repertuaro spektaklių. Kodėl nesulaukėme kitų? Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir toliau nesulauksim vadinamosios meno olimpiados laimėtojo vizitų.
Vienkartinės aukščiausios klasės teatro menininkų gastrolės – tai investicija į visuomenę, nė iš tolo nepretenduojanti tapti atsiperkančiu verslo planu. Kelių valandų trukmės spektakliai, kuriuose vaidina apie dešimt aktorių, groja muzikos grupė, naudojamos didžiulės scenografijos konstrukcijos, jau nekalbant apie logistikos ir kelionių išlaidas, kainuoja didelius pinigus. Kartais sumos už du ar tris spektaklio vakarus prilygsta Lietuvoje rengiamų tarptautinių festivalių biudžetams.
Kita, kiek absurdiška, priežastis – daugybei didelių Europoje sukurtų spektaklių neturime reikiamo dydžio erdvių. Didžiausios scenos menams tinkamos salės – Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) ir LNOBT didžiosios scenos, kurių matmenys dažnai neatitinka nurodytų spektaklių techniniuose aprašuose. Teko girdėti, kad būtent tinkamos erdvės stygius susiaurino „Sirenų“ organizatorių pasirinkimą diskusijose dėl „Nowy teatr“ gastrolių Vilniuje. „Varšuvos kabaretas“ – vienas retų kūrinių, kuriuos buvo įmanoma adaptuoti mažesnei scenai. Tai reiškia, kad kol Lietuvoje neįrengsime didesnių scenos menams pritaikytų erdvių, tol net mecenatystės ugdymo tradicijos nesuteiks reikiamų galimybių pristatyti svarbius, aukščiausio lygio apdovanojimus pelniusius (!!!) teatro kūrinius.
Kita, kiek absurdiška, priežastis – daugybei didelių Europoje sukurtų spektaklių neturime reikiamo dydžio erdvių.
Su scena susijęs dar vienas subtilus niuansas. K.Warlikowskio darbai Varšuvoje statomi kiek kitokioje atmosferoje nei siūlo minkštos LNDT ir LNOBT parterių kėdės ar aukščiau žemės pakeltos scenos. „Nowy teatr“ salė primena didžiulį black boxą be šoninių užkulisių ir pakylų vaidinantiems, o žiūrovai sėdi paprastose kėdėse, išdėliotose ant laiptais sustatytų metalinių konstrukcijų (Vilniuje panašią erdvę turėjo 2015-aisiais nugriauta Ūkio banko Teatro arena.). Betoninių sienų ir metalo šaltis žiūrovams fiziškai primena, kad spektaklyje kalbama apie jokiam socialiniam sluoksniui nepavaldžią realybę. Todėl savotiškai nepatogu buvo žiūrėti „Varšuvos kabaretą“ Vilniuje, LNDT Didžiojoje salėje, kurios modelis primena, kad teatras – tai kažkas didingesnio už mūsų kasdienybę. K.Warlikowskio teatras yra kur kas arčiau žmogaus.
Ne, ne arčiau – jis įsikasa į žmogų taip giliai, kaip mes patys sau ne visada leidžiame įlįsti.
