Ypač, jei nuoširdžiai gilinamės į reiškinius, o ne remiamės trumpalaikėmis visuomenės reakcijomis. Pavyzdžiui, kuriems metams priskirtumėte „Saulės ir jūros“ gimimą – 2017-iems, kai įvyko premjera, ar 2019-iems, kai kūrinys apdovanotas „Auksiniu liūtu“?
Daugiausiai reikšmingų pokyčių įžvelgtume siauriausiame – atskirų menininkų kūrybinio kelio – kontekste.
Siauresniuose kontekstuose, įdomių ir aktualių scenos meno reiškinių šįmet turėjome daugybę. Pavyzdžiui, spektaklių kūrėjai rinkosi iki šiol mažai analizuotas temas: Juozo Miltinio darbo ir gyvenimo refleksiją, žvilgsnį į abortus patyrusias ir sprendimo nesigailinčias moteris, „Tinderio“ pasimatymų istorijas, sekso darbuotojų istorijas, „TikToko“ personažų likimus ir daug kitų. Atrasti ir unikalūs žanrai: dvigubas stand-up vakaras teatro scenoje, kelios Lietuvoje kurtos šiuolaikinės operos, opera-baletas.
Daugiausiai reikšmingų pokyčių įžvelgtume siauriausiame – atskirų menininkų kūrybinio kelio – kontekste: pavyzdžiui, jaunas režisierius pasuko sau nauja kryptimi arba pirmą kartą gavo finansines galimybes scenoje sukurti tai, ką seniai įsivaizdavo; pastatytas šiuolaikinio šokio spektaklis, įtvirtinęs jo kūrėjų statusą profesionalioje scenoje; kuris nors teatras patyrė stipriausią savo pastatymą per daugybę metų, o kažkuris aktorius sukūrė ligi tol įspūdingiausią savo vaidmenį.
Visgi žvelgiant į 2022-ųjų visumą, scenos menams Lietuvoje metai nebuvo itin dosnūs. Neabejoju, kad didžiausią įtaką tam turėjo Ukrainos užpuolimas. Vasario 24-ąją daugybė kūrėjų išgyveno beprasmybės pojūtį, tad iki tol visas jėgas skyrę meninės kokybės auginimui, žiemos pabaigoje daug kas susikoncentravo į savanorystę, Ukrainos menininkų integraciją bei pastangas suaktualinti savo pačių kūrybą naujame geopolitiniame kontekste.
Vargiai išskirčiau giliausią įspūdį palikusius spektaklius.
Karas inspiravo ir keletą naujų spektaklių. Deja, bandymai scenoje vaizduoti ir/ar reflektuoti karštuosius įvykius dažniausiai skambėjo lėkštai, demagogiškai, dirbtinai. Šiandien, karui tebesitęsiant, tačiau praėjus pirmajam šokui, įgyjamas šioks toks atstumas, tad ir spektakliai apie Ukrainą pamažu tampa gilesni, turtingesni. Tik kol kas medžiagos iš fronto turime pakankamai, kad apie tai kuriamas teatras, nors ir svarbus, vis dar neatrodytų išskirtinai įdomus.
Nusprendusi aprašyti man įdomiausius 2022-aisiais gimusius Lietuvos scenos menų kūrinius, perbėgau akimis matytų premjerų sąrašą ir sutrikau: vargiai išskirčiau giliausią įspūdį palikusius spektaklius. Regis, kiekvienas jų vertingas savaime ir nė vienas neatrodo toks išskirtinis, kad norėtųsi jį iškelti kitų kontekste. Tad šių metų pabaigos „topams“ prasmingiausia pasirodė ne reitinguoti spektaklius vietomis, bet išskirti po vieną charakteringą kūrinį dramos teatro, šiuolaikinio šokio, šiuolaikinio cirko ir festivalio kategorijoms. Kad prisimintume, jog scenos menai – tai ne tik puikiai pažįstamas teatras scenos dėžutėje.
Teatras. Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ buvo bene entuziastingiausiai sutiktas 2022-ųjų teatro kūrinys. Tai – pirmasis jaunos režisierės spektaklis vienoje svarbiausių šalies scenų – Valstybinio jaunimo teatro didžiojoje salėje. Pagal to paties pavadinimo Ričardo Gavelio romaną pastatytame kūrinyje pasakojama apie nuoširdų jaunuolį, naiviai įtikėjusį komunistų partijos galia ir nepastebėjusį, kaip jo karjera bei asmeninis gyvenimas atsistojo ant šio trapaus pagrindo.
Žiūrovai, patyrę okupacijos metus, teigė, kad spektaklyje patraukliai, tiksliai ir be nostalgijos atspindėtas sovietmetis. To nepatyrusiems laikotarpis liko simboliniame lygmenyje ir neerzino. Apie spektaklį palankiai atsiliepė skirtingų kartų kritikai, Gavelio literatūros mylėtojai pyko, kad scenoje neliko to, ką jie patys laiko Gaveliu, o užsienio ekspertų komisija tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ Švedkauskaitę paskelbė perspektyviausia režisiere.
Panašu, kad ši kūrėja, drauge su didele ir savo talentą jau įrodžiusia bendraautorių (pirmiausia minėčiau kompozitorę Agnę Matulevičiūtę) bei aktorių komanda sukūrė unikalų pasaulį, sugebėjusį atliepti daugybės žmonių skonį ir lūkesčius. Nemėgstu prognozuoti, bet numanau, kad šis spektaklis gaus ne vieną „Auksinių scenos kryžių“ nominaciją. Ir tikiu(osi), kad bent vienoje jų laimės.
Šiuolaikinis šokis. Šioje kategorijoje šiek tiek sukčiauju, nes išskiriu šįmet matytą spektaklį, kurio tikroji premjera įvyko 2021-aisiais, iki karantino pabaigos likus kiek daugiau nei dviem mėnesiams. Tai – choreografės Airos Naginevičiūtės šokio teatro „Airos“ pastatytas spektaklis „Alkis“, kurį gailiuosi pamačiusi per vėlai ir praradau galimybę apsvarstyti premjerą recenzijoje. Naujojoje Vilnioje esančiame Dūmų fabrike kelių metrų atstumu vienas nuo kito sumontuoti skaidrūs cilindrai, kuriuose ausines dėvintys žiūrovai „uždaromi“ po vieną ar du. Spektaklio pasaulį žiūrovams visų pirma kuria ausinėse skambantys Dariaus Čiutos kūrybos garsai, atribojantys nuo tikrojo pasaulio ir išvedantys į uolėtas, kalnuotas vietoves, kuriose sunku rasti praėjimą, o jį radus neįmatyti, kur jis nuves.
Cilindrus supančioje erdvėje laisvai juda septyni atlikėjai ir atlikėjos, dėvintys ryškiai melsvos spalvos Lauros Darbutaitės kostiumus ir juodus batus su platformomis. Visi vizualiai panašūs, juos vienija ir subtilus grobuoniškumas, atsiskleidžiantis medžiojant cilindruose uždarytą „grobį“.
Greta to, kiekvienam palikta pakankamai laisvės atskleisti asmeninę judesio ir charakterio prigimtį (tai pastebima žinant spektaklyje dalyvaujančių atlikėjų kūrybos kontekstą). Todėl apie keturiasdešimt minučių žiūrėti į jokios istorijos nepapasakojančius, tačiau savo tikslų nenumaldomai siekiančius gyvius nepaprastai įdomu. Žiūrovams panorėjus, grobuonys pradeda megzti ryšį, kurį būtinai nutraukia choreografijoje numatyta judėjimo kryptis. Mums leidžiama patikėti, kad saugiai ir sočiai stebime badmetyje atsidūrusius ir maisto ieškančius organizmus; ilgainiui paaiškėja, kad tai jie yra erdvės šeimininkai, nuo kurių malonės priklauso, ar saugūs paliksime erdvę.
Šiuolaikinis cirkas. Žmonės keičiasi visą gyvenimą, tačiau kūdikių raidą stebėti įdomiausia, nes jos metu pokyčiai greičiausi ir ryškiausi. Taip pat yra su scenos menais – subrendusių menų pokyčiai subtilesni, o štai jauniausių žingsniai ir jų pasekmės kur kas pastebimesnės. 2022-aisiais maloniai nustebino net du nedidelio formato darbai: „Būda“ pasivadinusios menininkų komandos spektaklis „7 minutės“ ir „Kanta Company“ dueto spektaklis „107 būdai kaip įveikti spaudimą“. Nesu tikra, ar „7 minutes“ patys kūrėjai vadina cirko spektakliu, tačiau jo pagrindu pasirinktas žongliravimas, kurį vis dėlto laikome cirko disciplina.
„107 būduose kaip įveikti spaudimą“ matome žemės akrobatiką, kinišką stulpą, manipuliaciją objektais. Kūrinius gretinu neatsitiktinai: jiems būdinga panaši melancholiška nuotaika, meniniams sumanymams pakankama technika, sėkminga atlikėjų partnerystė. O svarbiausia – abu spektakliai tvarkingi, menininkai įvykdo išsikeltus iššūkius (vadinasi, kelia įgyvendinamus), integruoja tvirtą techniką, kurią atlieka pasitikėdami savimi. Tai yra svarbus šiuolaikinio cirko žingsnis pirmyn, perlipantis poreikį dangstyti profesinės technikos stygių teatrinėmis priemonėmis, kurių išmanymo taip pat trūkdavo.
Festivalis. 2022-aisiais keli tarptautiniai scenos menų festivaliai pasiūlė labai įdomias programas ar bent po vieną stiprų užsienyje sukurtą spektaklį. Vis dėlto, nė vienas taip atvirai neišlindo už uždarų salių ribų kaip Kaune vykęs „ConTempo“. Festivalis neturi orientacinio žanro – čia laukiami dramos ir gatvės teatro, cirko, šokio spektakliai, instaliacijos, kelionės po erdves. Laikinojoje sostinėje išdygo laikinos konstrukcijos, neabejotinai traukusios atsitiktinių praeivių dėmesį ir neleidusios festivaliui užsidaryti pripažintose meno erdvėse. Trys savaitės – pakankamas laikas atrasti festivalį ir spėti pasidomėjus aplankyti spektaklius Kauno centre, mikrorajone, o galbūt Kauno rajono teritorijose.
2022-ųjų „ConTempo“ tapo viso miesto švente, derinusia įdomias koncepcijas, įvairius žanrus, daugiau ir mažiau pripažintų menininkų kūrybą, skirtingų interesų žiūrovų poreikius. Svarbu paminėti, kad greta festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės ir jos komandos pastangų bei skonio, reikšmingą įtaką renginio sėkmei turėjo programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ skirtas finansavimas, be kurio svajonės ir planai nepasiektų tokios gausios publikos, kokį pasiekti padėjo prasmingos investicijos.
Aprašiusi renginius, staiga suprantu, kad paskendusi meniniuose prisiminimuose pamiršau pradžioje minėtą Ukrainoje prasidėjusio karo grėsmę ir pasekmes. Iš tiesų, bėgant mėnesiams scenos menų kūrėjai, regis, grįžo į vėžes ir greta mažiau viešumoje pastebimos, tačiau nenutrūkstančios pagalbos užpultai šaliai, vėl susikoncentravo į pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Vadinasi, vėl pamatė ir kitiems parodė kūrybos prasmę bet kokiose geopolitinėse aplinkybėse.
O pakylėta prisiminimų apie „ConTempo“ pridėčiau: šiandien kūrybos prasmės įrodinėti nebereikia, nes pats Lietuvos scenos menų kontekstas liudija bręstančią šalį ir visuomenę, kuri priima vis įvairesnes išraiškas ir pati kelia kūrėjams vis aukštesnius reikalavimus.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
