„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Aušra Kaminskaitė: minkštoji teatro galia, arba Ką žiūrėti karo metu

Karantinas ir karas padiktavo kardinaliai skirtingus požiūrius į išlaidas. Pirmojo metu sklandė memai apie tai, kiek nereikalingų daiktų internetu užsisakėme sėdėdami namie. Šiandien, nuo karo pradžios praėjus mėnesiui, dažniau nei anksčiau atsisakome pirkinių, nes nematome prasmės daugybėje dalykų, kurie atrodė reikšmingi anksčiau. Be to, bijodami, kad karo veiksmai pasieks mūsų namus, suvokiame, kad bet kada gali tekti palikti visą užgyventą materialų turtą.
Aušra Kaminskaitė
Aušra Kaminskaitė / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Galima manyti, kad tai – puikus laikas taupyti. Tačiau aukščiau minėta baimė koreliuoja su nerimu dėl nežinomybės: nors atspėti ateities negalime jokiais laikais, šiandien labiau nei anksčiau nerimaujame, kad galime ir neturėti kur išleisti to, ką linkstame kaupti. O neišleisti pinigai tėra popierėliai arba skaičiai internetinės bankininkystės paskyrose.

Visgi yra keletas sričių, kurioms šiandien skirdami savo lėšas galime artinti taiką, nuraminti save ir net auginti tikimybę išeiti iš šios situacijos pranašesni, nei buvome. Viena tokių – žinoma, finansinė parama Ukrainai karo ir humanitarinėms reikmėms. Tai – apčiuopiama pagalba besiginančiai šaliai, drauge leidžianti pasijusti prisidėjus siekiant pergalės ir nurimti. Panašiai raminti gali parama žiniasklaidai, kuria asmeniškai pasitikime – tokiu atveju galime jaustis prisidėję prie itin reikšmingą vaidmenį šiandien atliekančių profesionalų augimo. Galiausiai, šiandien labiau nei bet kada verta investuoti patiems į save – į savišvietą, į profesinį tobulėjimą, į viską, kas padeda tapti kritiškesniu mąstytoju ir išmintingesniu žmogumi. Tokia investicija prasminga visais laikais, o šiandien ji išskirtinė dėl saugumo ir tvarumo – rezultatus visada nešiesi su savimi, kur bevyktum, ką bedarytum.

Tokioms mintims įtakos turėjo ir scenos menų profesionalų komentarai socialiniuose tinkluose ir asmeniniuose pokalbiuose, kuriuose, kviesdami žmones į savo spektaklius, menininkai nuolat atsiprašinėja ir teisinasi už tai, kad tokiu metu ragina skirti savo laiką ir pinigus jų kūrybai. Būdama scenos menų kritike nesu linkusi kviesti žmones lankytis teatre, nes pernelyg gerai numanau, kokių nusivylimų ten gali patirti atitinkamai nepasiruošę žmonės. Visgi šiandien teatras, kaip ir knygos, galerijos, kinas, etc., man atrodo viena prasmingiausių investicijų. Teatras yra laikinos bendruomenės sukūrimu paremtas menas, kuris geraisiais atvejais tampa erdve permąstyti savo ir pasaulio žmoniškumą, vertybes, norus, galimybes, ryžto resursus. Tai – kolektyvinės sąmonės patyrimo ir pažinimo vieta, kurioje įgytos patirtys lieka su žmogumi visam gyvenimui.

Šiandien labiau nei bet kada verta investuoti patiems į save.

Šias, kaip bet kurias kitas investicijas, svarbu apsvarstyti. Pati kurį laiką mąsčiau, kokie ir kurie spektakliai galėtų suteikti momentinį malonumą ir/ar ilgalaikės naudos dabartinėje situacijoje. Visų pirma, esu tikra, kad šiandien neverta rinktis ilgų spektaklių, trunkančių daugiau nei pustrečios valandos. Lietuvoje yra keletas stiprių ilgos trukmės darbų, tačiau prieš renkantis juos verčiau labai gerai pagalvoti: paklausinėti draugų patarimų, atsižvelgti į temų ir asmeninių interesų sutapimus. Priešingu atveju rizikuosite tris, keturias, penkias valandas mandagiai laukti, kol pasibaigs spektaklis, esmę atskleidęs per pirmąją veiksmo valandą. Kur kas prasmingiau tą laiką paskirti mylimiems žmonėms.

Kiek netikėta, tačiau nuoširdžiai siūlau nesirinkti spektaklių apie karą ar kultūrų skirtumus. Kažin ar Elmaro Senkovo „Mama Drąsa“ Klaipėdos dramos teatre šiandien karo tragediją atvers skaudžiau nei bet kuris vaizdo įrašas iš puolamų Ukrainos žemių. Kažin ar bet kuris spektaklis pagal Ivano Vyrypajevo „Irano konferenciją“ šiandien nesukels pykčio ir propagandos pojūčio, nes kvestionuoja ne tik agresorius, bet ir jų nesuprantančius bei bausti pasiryžusius demokratinio pasaulio apologetus. Pjesė puiki, tačiau neįsivaizduoju, kaip šiuo metu smegenys priimtų kūrinį apie teisę visiems būti tokiems, kokie esame, net ignoruojantiems ar palaikantiems smurtą.

Nuoširdžiai siūlau nesirinkti spektaklių apie karą ar kultūrų skirtumus.

Manau, kad konkrečios kūrybos rekomendacijos pasiteisina retai. Tačiau paaiškinimai, kuo vieni ar kiti darbai šiandien gali nuskambėti ar paveikti prasmingai, gali padėti darant asmeninius pasirinkimus. Žemiau pateikiu šešis spektaklius, kuriuos šiandien laikau labai nebloga investicija į mąstymo ugdymą ir/ar emocinės pusiausvyros palaikymą.

„Nuostabūs dalykai“ / rež. Kirilas Glušajevas

2018-aisiais pastatytas spektaklis, regis, skirtas žmonėms, nepastebintiems galybės mus supančio grožio. Nepastabiais tampama dėl įvairių priežasčių: nuovargio, nesėkmių darbe ar asmeniniame gyvenime, fizinių ar psichikos ligų, savą ar netolimą teritoriją ištikusių kataklizmų. Tokiose situacijose raginimai džiaugtis žydinčiomis gėlėmis, saulės šviesa, ryškia pilnatimi ar senos knygos kvapu gali erzinti, nes primena nuo šio pasaulio atitrūkusių dvasines praktikas išpažįstančių keistuolių svaičiojimus. Visgi spektaklis veikia kitaip. Nuostabių dalykų sąrašas auga palaipsniui, tiek siužeto lygmenyje, tiek integruojant publiką, duodant jai nesunkias, tačiau smagias kaip reta teatre užduotis.

Tai kūrinys, desperatiškai ir drauge gana jautriai kviečiantis kreipti dėmesį ne į kančią, kurios nesirenkame, o į džiaugsmą, kurį galime rinktis. Negana to, „Nuostabūs dalykai“ pasižymi unikalia forma – Duncano McMillano pjese paremtame spektaklyje integruojama reali improvizacija, t. y. žiūrovai daro realią įtaką keletui kūrinio scenų.

Manto HeadShooter nuotr./Spektaklio „Nuostabūs dalykai“ premjera
Manto HeadShooter nuotr./Spektaklio „Nuostabūs dalykai“ premjera

„Jūrinės šviesos“ / rež. Jonas Tertelis

Nepasakyčiau, kad „Jūrinės šviesos“ man būtų palikę stiprų įspūdį, tačiau karo nuotaikų fone spektaklis atrodo vertingas. Pagal Klaipėdos mikrorajonų gyventojų pasakojimus Klaipėdos jaunimo teatre pastatytas kūrinys ironiškai ir romantiškai pristato bendruomenes, kurias formavo kitokie laikai ir kontekstai nei jaunesniąją visuomenės dalį. Spektaklis turtingas įvairiais aspektais. Jis leidžia pasijuokti suvokus, kaip stipriai kartais sureikšminame dalykus, kurie mūsų gyvenimams galiausiai neturi didelės reikšmės. Jis įrodo žmogaus adaptyvumą: kaip net itin nepalankiomis sąlygomis gebame išlikti ir patirti tai, kas svarbiausia gyvenime. Jis primena, kad su mumis lieka tik tos patirtys, kurioms leidžiame pasilikti.

E.Sabaliauskaitės nuotr./Spektaklis „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis)
E.Sabaliauskaitės nuotr./Spektaklis „Jūrinės šviesos“ (rež. Jonas Tertelis)

„Dialogai“ / rež. Motiejus Ivanauskas

Nedidelio formato spektaklis, kuriame beveik pusantros valandos nuolat kalbama. Pagal antikos laikų kūrinius pastatytame darbe veikia Sokratas ir visuomenė: jo mokiniai, jo oponentai, jo krašto valdžia. Čia taikliai parodoma (ne papasakojama!), kaip veikia žmonių prigimtis ir kaip lengvai stipri logika, praturtinta gebėjimu neprisirišti prie įsitikinimų, leidžia nugalėti bet kokiomis vertybėmis besivadovaujančius žmones. Dar svarbiau: „Dialogai“ leidžia pajusti manipuliacijos galią ir vaidmenį sprendžiant žmonių likimus. Ryškiausias to pavyzdys – Sokrato teismas, kuriame akivaizdi ne įrodymų ir objektyvių faktų, bet gebėjimo sumanipuliuoti nuogirdomis galia. Tai yra spektaklis, atskleidžiantis, kiek daug pasaulyje lemia žodžiai ir tikslingas jų vartojimas. Netgi pasakyčiau kūrinys, dekonstruojantis kritinį mąstymą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Povilas Jatkevičius, Šarūnas Zenkevičius, Vytautas Anužis – Sokratas. „Platonas, Dialogai“. Rež. Motiejus Ivanauskas, LNDT, 2020
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Povilas Jatkevičius, Šarūnas Zenkevičius, Vytautas Anužis – Sokratas. „Platonas, Dialogai“. Rež. Motiejus Ivanauskas, LNDT, 2020

Spektaklis „Portalas“ / rež. Mantas Jančiauskas

Nuskambės seksistiškai, tačiau remiuosi faktais: beveik visus pasaulio karus pradėjo vyrai. O ir žodis „beveik“ skirtas apsidrausti, nes iš tiesų nepamenu nė vieno, kurį būtų pradėjusi moteris. „Portalas“ yra vienas retų spektaklių Lietuvoje, atvirai nagrinėjančių vyriškumo temą. Jame fiksuojama istorija nuosekliai atskleidžia vyrų agresijos šaknis, nepasitikėjimo savimi nulemtą pažeidžiamumą, kuriuo nesunku pasinaudoti gudriems ir patyrusiems nusikaltėliams, savidestrukciją ir pasiryžimą aukoti svarbiausius dalykus dėl miglotos, nepažįstamojo žadamos ateities. „Portalas“ per santykinai trumpą laiką parodo, kaip lengva patraukti žmones savo įtakon, jei tik sugebi laiku ir vietoje pasinaudoti jų silpnybėmis. Ir primena, kad kokie patyrę ar kritiškai mąstantys besijaustume, kiekvienas galime pakliūti į tokią situaciją, nes būdami pažeidžiami, išsigandę ir pasislėpę kartais jaučiamės neturį kitos išeities kaip tik „gelbėtojo“ pasiūlyta.

OKT nuotr./Spektaklis „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas)
OKT nuotr./Spektaklis „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas)

„Operomanijos“ spektakliai

Iki šiol komentuodama spektaklius išskyriau jų turinį. VšĮ „Operomanijos“ kūrybos pasirinkimo kriterijai kitokie. Beveik visų spektaklių turinys yra turtingas, tačiau negalėčiau pagrįsti jo aktualumo karo nuotaikų kontekste.

Vis dėlto, kalbant apie geriausias šio meto investicijas „Operomanijos“ produkcijos negalima palikti nuošalyje. Opera „Geros dienos!“, kurioje vaidina kasininkės, iki šiol keliauja po užsienio scenas (beje, jos dramaturgė – viena iš „Saulės ir jūros“ kūrėjų Vaiva Grainytė). Garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ leidžia kitaip nei esame pratę patirti Vilniaus Senamiestį. Muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Darius Radvila. Vytauto“ jautriai atskleidžia lietuvius krizės ir vilties iš jos išėjus gyventi geriau akivaizdoje.

Šiems, kaip ir čia nepaminėtiems „Operomanijos“ kūriniams būdinga unikali išraiška, išskirtinis turinys ir gilus priėjimas prie analizuojamų temų. Dėl to kūriniai gali pasirodyti abstraktūs, tačiau prasmę juose pakaks pajusti. O išraiška neabejotinai bus visai nepanaši ar mažai panaši į tai, ką esate matę anksčiau. Į naujas patirtis verta investuoti.

Beje, visas pajamas, gautas pardavus bilietus į kovo ir balandžio spektaklius, „Operomanija“ skirs VšĮ „Mėlyna geltona“.

Tiziana Tomasulo nuotr./Opera „Geros dienos!“ Romoje
Tiziana Tomasulo nuotr./Opera „Geros dienos!“ Romoje

„SoDra, Mon Amour“ / rež. Gildas Aleksa

Šį spektaklį įtraukiau dėl žemiškos priežasties – tai yra gera komedija, kurią verta aplankyti subjurus nuotaikai. Spektaklis grąžina prie temos, aktualios bet kuriuo (net krizių) laikotarpiu: mokesčių. Iki absurdo juokinga SoDros sistema spektaklyje naudojama kaip nelogiškos žmogaus būties iliustracija. Todėl komedijoje atpažįstamumą patiriame bent dviem atžvilgiais: suvokiame, kad spektaklis yra apie tai, kaip mes funkcionuojame, ir apie tai, kaip funkcionuoja amžina problema laikoma svarbi Lietuvos biudžetinė įstaiga. Lietuvos teatras nėra turtingas gerų ir juokingų komedijų, neretai režisieriai netgi komiškas pjeses scenoje paverčia dramomis (pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo pastatytas „Tartiufas“). Todėl šiuo laikotarpiu norintiems pasijuokti ir atsipalaiduoti, „SoDra, Mon Amour“ gali tapti puikia patirtimi. O jei ne, visuomet galima rinktis stand up pasirodymus.

„Teatrono“ nuotr. /„SoDra, Mon Amour“ spektaklio repeticija
„Teatrono“ nuotr. /„SoDra, Mon Amour“ spektaklio repeticija

Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“