„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

B.Mar spektaklis „Motinos pienas“: nostalgiškas sovietinis vagonas, riedantis tragedijos bėgiais

Scenoje – prie staliuko lyg plackarto vagone įsitaisiusi jauna moteris, ilgesingai žvelgianti pro langą, ekrane už jos nugaros keičiasi svajonių miesto Leningrado vaizdai, skambant garsiajai rusų poeto, muzikanto, bardo Jurijaus Kukino dainai „A ja jedu za tumanom“ („O aš važiuoju tenai, už rūko“), kadaise buvusiai sovietinių romantinių keliautojų himnu. Moteris stiklinėje makaluoja šaukštelį – gers arbatą, paskui iš laikraščio skiautės išsivynioja virtą kiaušinį ir, lėtai nusilupusi, valgo. Žiūrovų salėje beveik jaučiamas to aktorės valgomo kiaušinio kvapas, o kai kam iš atminties gal išplaukia ir dešros, pomidorų bei kitų gėrybių kvapai, per ilgesnes keliones sklandydavę traukiniuose ar autobusuose, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Spektaklis „Motinos pienas“
Spektaklis „Motinos pienas“ / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Jaunystė, kelionės, Sovietų Sąjunga. Romantika, kuria alsavo daugelio iš mūsų tėvai ir seneliai – nuvykti į Maskvą! Į Leningradą! Studijuoti ten, galbūt gauti darbą, pasilikti... O gal – į kalnus? Iš Maskvos į kitą traukinį ir – į Kaukazą? Išmaišyti visą Sovietų Sąjungą, broliškąsias respublikas! Nesvarbu, kad gal pusbadžiu, kad teks gyventi prastuose bendrabučiuose ar „komunalkėse“, kad sovietiniai turistai neturėdavo netgi padoresnės aprangos ar įrangos lipti į kalnus. Kaip nesižavėti tokia romantika? Kaip nesiilgėti savo jaunystės?

Birutės Mar ir jos „Solo teatro“ spektaklyje „Motinos pienas“ (premjera – 2021 m. rugsėjo 28 d.) pagal Noros Ikstenos romaną (lietuviškai pasirodė 2019 m., iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė) gausiomis sceninėmis priemonėmis atkuriama epocha, kiek ironiškai pasitelkiant lyrinę nostalgiją ir daugelio iš mūsų, gyvenusių toje epochoje, prisiminimus. Vieno iš premjerinių spektaklių, rodytų Vilniaus „Meno forte“, įžangoje žiūrovus pasitiko „pionieriai“ raudonais kaklaraiščiais, per seną televizorių kalbą dudeno Leonidas Brežnevas, buvo siūloma vaišintis šprotais, raugintais agurkais, pakelti „Moskovskaja“ degtinės stiklelį...

Aktorė sumaniai „užverbuoja“ žiūrovus, dar spektakliui neprasidėjus: spaliukiški ir pionieriški eilėraštukai, toji į nekaltą vaikiškų rimų rūbą įvilkta ideologija („Žiemos nebėr. Pavasaris antai. Žvirbleliui daros šilta šičia. / Dėkojam partijai už tai, o ypač – Leonidui Ilijičiui.“), vidutinio ir vyresnio amžiaus žiūrovus pasiekusi kartu su motinos pienu, yra atpažįstama, savaip sava, neatsiejama nuo gyvenimo pradžios, vaikystės, jaunystės. Taip, veikiami labai konkrečių, net apčiuopiamų ar užuodžiamų, detalių ir į jas viduje bei išoriškai reaguodami (atpažinimą liudija salėje dažnai pasigirstantis juokas), žiūrovai spektaklyje dalyvauja kaip vienos patirties siejama posovietinė bendruomenė.

Kone visuose Birutės Mar spektakliuose atrasime individo – talentingos, drąsios, nors trapios moters-kūrėjos – konfliktą su prievartos, galios, represijų sistema. Šiai aktorei svarbu scenoje atskleisti ne tiek paties žmogaus kaip daugialypės asmenybės vidinius konfliktus bei prieštaringumus, kiek parodyti pasirinktą heroję istorinėje šviesoje, besikaunančią su kafkiška šiurpą keliančia sistema, brutalia jėga arba paviršutinišku, materialistiniu pasauliu ir – tegu ne fiziškai, bet dvasiškai ir moraliai – laiminčią.

Tokios yra B.Mar herojės Vini, Antigonė, Poetė, Unė, spektaklio „Ledo vaikai“ Mergaitė, spektaklio „Buda palėpėje“ japonės emigrantės... Šis siekis supriešinti individą, menininką ir pagal jam svetimus dėsnius gyvenančią visuomenę parankus monospektaklio žanrui, kuriame „stambiu planu“ rodomas kitoks, vienišas, bet savo tiesą turintis žmogus, atveriantis žiūrovams savo pasaulio viziją.

Spektaklyje „Motinos pienas“ ši priešprieša įgyvendinama pasitelkus „dviveidžio“ metaforą, kuria N.Ikstena vaizdžiai perteikia gyvenimo sovietinėje visuomenėje esmę. Spektaklyje Motina pasiuva Dukteriai dviveidžio kaukę, kuria ši pasipuošia per naujametį karnavalą mokykloje. Ekrane užburiančiai sukasi snaigės (vaizdo projekcijų autorius – Karolis Bratkauskas), skambant sovietinių multfilmų melodijoms (kompozitorius – Antanas Kučinskas) Duktė laiminga grįžta namo iš karnavalo: „Man nepaskyrė apdovanojimo už geriausią kostiumą, bet jaučiau – Dviveidis nugalėjo.“ Šią „dviveidžio“ metaforą B.Mar panaudoja visai gausiai sceninei medžiagai sujungti: jos vaidinamos Motina ir Duktė taip pat yra du epochos veidai, vienas – juodoji, tragiškoji, nelaimingoji pusė, kitas – baltoji, šviesioji, viltingoji.

Scena padalyta į dvi dalis, Motinos ir Dukters erdves (dailininkė – Indrė Pačėsaitė), o iš vienos į kitą vis pereinanti aktorė pati tampa tuo Dviveidžiu, jungiančiu savyje ir Motiną, Ir Dukterį. Dviveidžiais tampame ir mes, žiūrovai, stoję akistaton su savo praeitimi: sovietinis vagonas su pasklidusiais kvapais, daugiataučiais šnekiais keleiviais ir rusų bardų melodijomis kelia nostalgiją, nors visi žinome, kokiais bėgiais jis važiavo. Dviveidžio ženklų spektaklyje – kur tik pažvelgsi: atokioje stačiatikių bažnytėlėje giedamos krikščioniškos giesmės (Giedotoja – Virginija Skirmantė), o mokykloje Saugumietis tardo Dukterį. Leningrade Motinos kaimynės Serafimos vyras, gerbiamas kaip Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, bet iš tiesų – girtuoklis, sumuša kūdikio besilaukiančią žmoną...

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklis „Motinos pienas“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklis „Motinos pienas“

Dviveidžiu galėtume pavadinti ir į Motinos gyvenimą netikėtai atėjusią Jesę – itin įdomų simbolinį personažą, nei vyrą, nei moterį, tarsi ateinančios naujos epochos pranašą. Aktorė B.Mar antraeilius personažus kuria štrichais, tačiau – tikriausiai sąmoningai – Jesės charakteris perteikiamas neutraliai, gana blankiai. Šiam personažui lyg ir trūktų daugiau aktorės dėmesio. Galima manyti, kad Jesė yra autorės N.Ikstenos atsakymas į kadaise saugumiečio Motinai užduotą provokuojantį klausimą: „Ar jūs tikite Dievą?“, į kurį ši atsakė: „Man dar neteko jo sutikti“. Dievas spektaklyje ateina hermafrodito, visuomenės atstumtojo, pavidalu, ir Motina jį priima.

Motinos ir Dukters personažus B.Mar kuria kaip antipodus: Motinos judesiai kampuoti, griežti, žvilgsnis niūrus, balso intonacijos šiurkščios, Duktė – švelnesnių judesių, giedro, net naivaus, žvilgsnio, jaunatviško balso. Spektaklio choreografės ir režisierės asistentės Sigitos Mikalauskaitės padedama, aktorė išryškino motinos depresyvumą ir nenorą gyventi, maištą prieš visa ką ir prieš save pačią, o Dukters – jaunatvišką energiją bei gyvybingumą, tikėjimą, kad viskas bus gerai. Motinos ir dukters gyvenimus lyg skiria praraja (Motina sako: „Dažnai vasarą eidavau į dukters kambarį – ten viskas taip tvarkinga. Knygos ir sąsiuviniai tvarkingai krūvelėmis, rūbai tvarkingai sudėlioti. Po stalu dubenėlis šuniui... Kitas pasaulis.“), bet jos skaudžiai ir nepaliaujamai ieško bendrumo.

Aktorei meistriškai keičiant personažus iš vieno į kitą, kartais Motina visgi įgauna ir Dukters savybių, prasimuša jos geismas gyventi ar bent jau aistra suvokti dabartinį gyvenimą („Vieną vakarą atnešė knygos dalį: „Žiūrėk, ką radau – Orvelas!“. Skaičiau ją daug sykių, kaip išprotėjusi. Knyga parašyta 1949-siais. Knyga apie ateitį. Ir iš tikrųjų, viskas kaip dabar.“), o Duktė patiria gyvenimo smūgių ir pirmąjį nusivylimą savimi, kai saugumiečio priversta išduoda mokytoją Blūmą („Tada įėjo direktorė. „Pasirašyk. Visi kiti jau pasirašė.“ Visi vienuolika? „Visi“. Ir aš parašiau.“). Virtuoziškai subtiliai monologais sukuriamas vis iš naujo mezgamo, trūkinėjančio dialogo įspūdis, jaučiama ir kone regima toji Motiną ir Dukterį jungianti bambagyslė, tas motinos pienas, kurio Duktė negavo, bet kurio yra visur – nekenčiamame mokyklos valgyklos piene, jūros ar upės vandeny, Paulio Éluardo eilėraštyje... Nuolatinis motinos gelbėjimas nuo savižudybės, kai Duktė, N.Ikstenos žodžiais tariant, tampa motina savo Motinai, apnuogina traumą, kurią mums palieka istorija, kai laisvos žmogaus mintys uždaromos į kalėjimą, kai tenka gyventi dviveidžio gyvenimą. Motinos pieną primena ir ekrane krintančios baltos snaigės per mokyklos karnavalą – jos šaltos kaip sovietinė motinos meilė ir greitai tirpsta, bet kartu tai – vienas iš brangiausių vaikystės prisiminimų.

Spektaklio pabaigoje, kai prasilaužia permainų metas ir Duktė atvyksta pas Motiną su laisvės nuojauta, matome Motiną sėdinčią ir brūžinančią vielinius šepetėlius. Tai puiki scena, kurią dar būtų galima išplėtoti, nes kadaise genialios gydytojos, tapusios vielinių šepetėlių rišėja, paveikslas Nepriklausomybės sąjūdžio, kuriame ji jau nebepajėgi dalyvauti, kontekste – tikrai sukrečiantis.

Asmeninio archyvo nuotr./Spektaklis „Motinos pienas“
Asmeninio archyvo nuotr./Spektaklis „Motinos pienas“

Birutės Mar spektakliai – tai miniatiūros, kurių trukmė – vos viena valanda ar truputį daugiau, bet tokia scenos meistrė galėtų išlaikyti žiūrovus ir pusantros valandos, ir dar ilgiau. Pailginus kai kurias scenas, spektaklis gal taptų kiek mažiau dinamiškas, bet pagilėtų personažai ir jų santykiai galėtų tapti sudėtingesni. Norėtųsi palinkėti B.Mar ir šiek tiek daugiau „literatūriškumo“ gerąja prasme – gaila, kad į spektaklį nepateko kelios tikrai gilios N.Ikstenos metaforos, pavyzdžiui, apie žiurkėną Bembį. Spektaklio dramaturgija sukurta preciziškai, veiksmas veja veiksmą, ir spektakliui nepakenktų daugiau tokių scenų-pauzių kaip sėdėjimas traukinio vagone arba šepetėlių brūžinimas, kurios sustabdytų spektaklio laiką, pavirsdamos bendra būtimi su žiūrovais.

B.Mar ištikima sau ir užbaigia spektaklį tuo, kas brangu, kas šildo, o ne gramzdina – atkovota laisve, prisiminimais apie Motiną – jos gydytų moterų, pačios Dukters ir... padėka Motinai. Šitokia pabaiga gali atrodyti patetiška ir neoriginali, bet aktorė ir režisierė B.Mar neišduoda savojo teatro sampratos – teatro kaip terapijos, kaip dvasinio ir emocinio ritualo, kaip apmąstymo ir vidinių barjerų įveikos akto, neatsiejamo nuo paties gyvenimo ir jo šviesiųjų gairių. Pasitelkusi geriausiu šiuolaikiniu latvių romanu pripažintą kūrinį, ji pakvietė žiūrovus į profesionalaus teatro ir talentingos aktorystės teikiamą grupinės psichoterapijos seansą, kuris ne vienai Dukteriai gali padėti atleisti ir padėkoti savo Motinai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs