Baigiant Te(be)gyvuojančią komediją: aštuoni tekstai temomis, kurios nusipelnė daugiau

Valstybinių ir nevyriausybinių teatrų repertuaruose komiški spektakliai statomi ženkliai rečiau nei dramos, dažniausiai jų funkcija „nurašoma“ išimtinai komercijai, o komikų po keletą kartų klausiama, iš ko jie gyvena, nes juk tikrai ne iš komedijų kūrimo.

Prieš maždaug pusę amžiaus Paryžiuje įsikūrusioje kineziterapeuto, režisieriaus, pedagogo Jaques’o Lecoq’o mokykloje įvesta absoliuti lygybė žanrų atžvilgiu. Iš šešių pagrindinių prancūzo mokytų krypčių, trys priskirtinos dramatiškesniems, kitos trys – komiškiems žanrams. Nepaisant to, kad Lecoq’o mokiniai šiandien išsibarstę po viso pasaulio teatrus, kino industrijas bei mokyklas, į Lietuvą tokia samprata keliauja pamažu, kur kas lėčiau nei norėtųsi komiškų žanrų mėgėjams ir profesonalams.

Vis dėlto kelionė vyksta, komiškų atlikėjų pasirodymų tikslai ir pobūdis kinta, profesinis pasiruošimas pastebimai auga. Todėl jau šiandien įdomu ir svarbu įtraukti komiškus žanrus į socialinius ir kultūrinisu diskursus, iš kurių jie kartais ir pelnytai būdavo išstumiami. O štai reakcingas publikos (plačiąja prasme – vartotojų) juokas visiškai nemotyvuotai laikomas jokio moralinio svorio neatspindinčia emocija. Šia tema ir prasidėjo tekstų ciklas, kuriame kviečiama skaityti:

• Komentarą apie juoko prigimtį, tyrimus ir reikšmę;
• Geriausia visų laikų komedija vadinamos „Žaldokynės“ recenziją;
• Straipsnį, kuriame bandoma atspindėti teatrų direktorių ir meno vadovų pozicijas kuriant komiškąją repertuarų dalį;
• Interviu su jaunos kartos režisieriumi Gildu Aleksa, teigiančiu, kad beveik visi jo kuriami spektakliai yra komedijos;
• Tekstą apie Lietuvoje daug metų plėtojamas improvizacijos technikas, su kuriomis lietuviai susipažino legendinėse „Pagauk kampą“ laidose;
• Komentarą apie šiuolaikinius klounus ir kodėl jų nederėtų gretinti su įprastame cirke matytais;
• Tekstą apie Lietuvoje beveik nepraktikuojamą bufonados žanrą, kurio principai moko profesionaliai ir tikslingai tyčiotis;
• Komentarą apie stand-up’us, bent vienu aspektu išsiskiriančius iš visų aukščiau minėtų komedijų.

Tekstų šiomis temomis lietuviškoje spaudoje nedaug ir tai – didelis ciklo „Te(be)gyvuoja komedija“ pranašumas. Visgi norėtųsi, kad pranašumas palaipsniui nyktų, erdvę užpildant naujoms analizėms ir tyrimams, atskleidžiantiems prasmingą komiškų žanrų pagrindą ir reikšmingą įtaką (savi)kritiškam žiūrovų mąstymui.

O kol kas – gero skaitymo!

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.