Jaunasis šokėjas nekantriai laukia naujų šokio spektaklių premjerų, nes visuose repertuariniuose Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliuose jis jau sukūrė įspūdingus vaidmenis. Svarbiausi: Sūnus Ąžuolas (E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“), Baronas („Altorių šešėly“), Zorba (M. Theodorakio „Graikas Zorba“), Margaritos brolis (J. W. Goethe „Faustas“) ir kt.
Mykhailo Mordasovas, stebinantis savo energija, vidine branda, pasakoja apie baleto artisto darbą, vaidmenis ir ateities planus, kuriuos kartais pakoreguoja pats gyvenimas.
– Kaip šokis atėjo į jūsų gyvenimą?
– Mano kaip šokėjo karjera prasidėjo vos 7-erių. Mama mane nuvedė Kyjivo Serge'o Lifario municipalinę šokio akademiją. Nuo tada aš ir šoku (juokiasi). Šokio akademijoje aš mokiausi įvairių šokio stilių, daugiausia, žinoma, klasikos, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pradėjau mokytis šiuolaikinio šokio.
– Papasakokite apie atvykimą į Klaipėdą.
– Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvykau 2019-ųjų vasarą, baigęs Kyjivo Serge'o Lifario municipalinę šokio akademiją. Muzikinio teatro baleto trupėje labai greitai pasijutau savas, ir miestas man labai patiko.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šokau daug pagrindinių partijų įvairiuose spektakliuose. Visi man patikėti vaidmenys – savaip įdomūs ir išskirtiniai, bet mano mylimiausias – Zorba iš M. Theodoraki „Graikas Zorba“. Šokdamas šiame spektaklyje scenoje jaučiuosi labai gerai, o įsikūnyti į Zorbą buvo didžiulis malonumas. Jaučiau, kad šis spektaklis labai patinka ir mano kolegoms, tad visi kartu mes kūrėme žodžiais nenusakomą „Graiko Zorbos“ aurą.
– Įsimintiniausi Jūsų sutikti choreografai?
– Esu labai laimingas, kad KVMT man teko dirbti su tokiais žinomais choreografais kaip Martynas Rimeikis, Robert Bondara, Gaj Žmavc, Edward Clug, Alexander Ekman. Darbas su ypatingais choreografais baleto artistui – neįkainojamas. Kiekvienas kūrėjas suteikia naujų galimybių, patirties, o tai labai svarbu kažko siekiančiam jaunam žmogui. Su kiekvienu kūrėju atrandi naujas savo kūno galimybes, įveiki naujas užduotis ir sunkumus.
Laukiu naujų pastatymų, naujo teatro pastato. Šiuo metu esu jau sukūręs kone visus įmanomus vaidmenis. Belieka juos tobulinti. Labai norėčiau, kad į sceną grįžtų „Faustas“ pagal Johanno Wolfgango von Goethe's to paties pavadinimo dviejų dalių dramą, nes svajoju atlikti Mefistofelio vaidmenį.
– Kokia ta baleto artisto profesija?
– Pripažįstu, kad baleto artisto misija nelengva: kartais būna sudėtinga išpildyti tai, ko iš tavęs tikisi choreografas.... Kartais net labai sunku. Tačiau tame slypi ir pasitenkinimas savo veikla – atlikti tai, kas atrodo labai sudėtinga. Pats kurti choreografiją dar nesu pasiruošęs. Turiu idėjų, kyla minčių tai įgyvendinti, bet, manau, kad dar anksti.
Baleto artisto veikloje, mano manymu, svarbiausia – neužgesti. Dažnai tenka sutikti kolegas, kuriems baleto artisto kūryba perauga į rutiną, kaip ir kitose profesijoje. Tiesiog ateini, padarai tai, ko iš tavęs tikimasi ir eini namo. Ir taip kiekvieną dieną! Labai svarbu rasti vidinės motyvacijos – tai ji verčia tobulėti. Apdovanojimas už visus sunkumus – malonumas, kad sunkios užduotys įveiktos, o žiūrovui patiko spektaklis.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Manau, kad baleto artistams skirtos 20 metų darbo karjeros visiškai pakanka sušokti tai, ką nori. Kartais mes turime svajonių vaidmenų, kuriems visiškai netinkame choreografo požiūriu... Deja, ne viskas priklauso nuo baleto artisto norų. Kai baigsiu karjerą, man bus 40 metų. Tada ir pagalvosiu ką daryti, nors minčių turiu. Gyvenimas – sudėtingas: kartais nepavyksta įgyvendinti tai, ką sumanei. Pamąstau ir apie savo šokio trupės ar mokyklos sukūrimą.
– Ar patinka gyventi Klaipėdoje?
– Gyvenimas Klaipėdoje – labai ramus, tylus ir patogus. Laisvalaikiu susitinku su draugais, skambinu draugams, šeimai vaizdo skambučiais į Ukrainą, žiūriu įvairių žanrų filmus ir serialus, kasdien daug skaitau apie situaciją mano gimtojoje šalyje. Mėgstu važinėti dviračiu, su savo mergina persikelti į Juokrantę, Nidą.
Už teatro ribų teko bendradarbiauti su choreografu Taurūnu Baužu. Jis kūrė šokio spektaklį-filmą pagal Antano Škėmos kūrinį „Balta drobulė“. Tai projektas, kuriame sutikau dalyvauti nedvejodamas, nes man labai patinka dirbti su T. Baužu: darbas su šiuo choreografu visada produktyvus, įdomus ir labai profesionalus. Projekto premjera numatyta rugpjūtį.
– Apie Jūsų ir artimųjų gyvenimą paveikusį karą...
– Karas mano šalyje vyksta jau 9-eri metai. Tai neprasidėjo prieš metus, kaip mano daugelis. Praėjusiais metais įvyko didžiulis įsiveržimas, kuris paveikė milijonus žmonių. Niekas to nesitikėjo. Pamenu, kaip dvi dienas iki karo pradžios kalbėdamas su mama telefonu prašiau jos susirinkti „išgyvenimo lagaminėlį“, bet ji man sakė, kad netiki, jog tai gali įvykti. Vėliau mama sakė: „Tu perspėjai, o aš – netikėjau“. Po 2022 m. vasario 24-osios daugelio žmonių gyvenimuose nutiko baisių, viską pakeitusių momentų. Ir mano gyvenime – taip pat. Nenoriu daug pasakoti, bet trumpai pasakysiu, kad prasidėjus karui aš jaučiausi baisiai: nieko nenorėjau, net gerti ar valgyti... Praėjus trims savaitėms nuo karo pradžios į Klaipėdą atvyko mano jaunesnieji broliukai, jie su manimi čia gyveno metus ir vieną mėnesį. Aš buvau laimingas, kad jie saugūs su manimi.
Tikiuosi, kad Ukraina greit laimės šį beprasmį karą, kad baigsis žmonių kančios. Aš nenaudoju nieko rusiško. Na, išskyrus kalbą, jei jau negaliu susikalbėti kitaip pavyzdžiui, parduotuvėje. Nepažįstamus žmones pirmiausia kalbinu angliškai. Su draugais ir šeima kalbu ukrainietiškai.
Noriu labai padėkoti Lietuvai ir lietuviams už pagalbą ir palaikymą kovojančiai Ukrainai. Labai prašau jūsų nenustoti padėti, remti ir greitai mes nugalėsime! Ačiū labai!
