„Balta drobulė“„Balta drobulė“„Balta drobulė“
Šia proga pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje žiūrovai galės išvysti Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ inscenizaciją, kurią režisuoja Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Jurašas.
Romanas „Balta drobulė” daugeliui yra puikiai pažįstamas. Ir visgi šis veikalas iki šiol nebuvo pasiekęs Lietuvos teatro scenos. Veikiausiai dėl to galima kaltinti teatrinei kalbai sunkiai pasiduodančią sudėtingą „Baltos drobulės” struktūrą: vyrauja fragmentiškas pasakojimas, nėra aiškios įvykių chronologijos, o personažų paveikslai pažerti tik nuotrupomis...
 |
| Organizatorių archyvo nuotr./ spektaklis „Balta drobulė“ |
Režisierius Jonas Jurašas pirmasis ryžtasi šių kliūčių nepabūgti. Kauno valstybiniame dramos teatre sėkmingai pastatęs Jean Anouilh „Antigonę Sibire” bei Sofi Oksanen „Apsivalymą“, režisierius imasi Antano Škėmos „Baltos drobulės“ – veikalo, kuris taip pat paliečia mūsų skaudžias istorines patirtis, analizuoja sudėtingą žmogaus dabartį ir ieško kelio ateitin.
Tik šįkart žiūrovai kviečiami pasinerti į triukšmu, galimybėmis ir spindesiu alsuojantį Niujorką – emigrantų Meką, svajonių ir vilties miestą...
87-asis numeris leidžiasi liftu. Up and down. Keliauja savo suaižėjusiais prisiminimais – tarpukario Kaunas, Aukštoji Panemunė, Vilnius. 87-asis – poetas Antanas Garšva, neturėdamas galimybės pasišvęsti vien savo kūrybai ir siekti sielos nemirtingumo, priverstas dirbti sizifišką liftininko darbą didžiausiame New Yorko viešbutyje.
Jo suskaldytos sąmonės neapleidžia gimtųjų namų ilgesys, o protarpiais šmėžčioja kadaise mylėtų moterų atvaizdai. Garšva atsisako meilės, nutraukia žmogiškus ryšius, lieka vienišas lifto narve ir visgi nuolatos gyvena vilties išsipildymo troškime.
 |
| Organizatorių archyvo nuotr./spektaklis „Balta drobulė“ |
Tarp meilės ir praradimo, kūrybinės laisvės ir kančios besiblaškantis spektaklio herojus – tai betarpiškas mūsų chaotiškų laikų kenčiančio žmogaus asmenybės piešinys. Garšva, milžiniškos mašinos straigtelis, beatodairiškai ieško savęs įprasminimo. Atsisakęs visų iliuzijų, pasilieka tik savo poeziją. Tačiau kūrybinis svaigulys ir desperatiškos pastangos atrasti tiesą atneša tik kančią…
„Atkaklus, beveik fanatiškas tobulumo siekis kūryboje dažniausiai ribojasi su beprotybės slenksčiu, ką liudija ir šiame kūrinyje pasirodantys didieji rašytojai – Nietzsche, Edgar Poe, Ezra Pound, Kafka, Emily Dickinson...”, – teigia sovietmečiu dėl politinių priežasčių emigranto dalią patyręs spektaklio režisierius J. Jurašas, kuriam ypač artima svetur atsidūrusio Antano Škėmos ir jo prototipo Antano Garšvos dvilypė savijauta: jo abejonės, blaškymasis tarp troškimo ir negalėjimo grįžti į savo namus, tarp netikėjimo ir noro tikėti, tarp absurdo suvokimo ir prasmės ieškojimo.
