Būtent taip – kaip spektaklis, apie kurį negalima kalbėti – apibūdinamas teatrinis įvykis „Baltas triušis raudonas triušis“, į lietuviškuosius socialinius tinklus įsiveržęs su žymių visuomenės veikėjų nuotraukomis prisidėjus pirštą prie lūpų. Kaskart kitoks, niekuomet nerepetuojamas, iki paskutinės akimirkos išliekantis paslaptimi tiek aktoriui, tiek žiūrovams „Baltas triušis raudonas triušis“ kiekvieną, esantį salėje, paverčia eksperimento dalyviu. Čia pat perbraižomos ribos ir vaidmenys, iš užklijuotame voke į aktoriaus rankas patekusios pjesės puslapių strykteli ir nežinoma kryptimi pasprunka žanras, pažadinamos netikėtos prasmės ir galinėse eilėse saugiai pasislėpti besitikintys žiūrovai. Būtent jie, žiūrovai, yra tiek pat, kiek ir aktorius atsakingi už tai, ką patirs tą vakarą – kiekvienas iš jų yra triušis. Belieka atsakyti sau į klausimą – ar baltas, ar raudonas?
Šešiolika aktorių, tapusių „Balto triušio raudono triušio“ veidais ir balsais, pateko į akistatą su absoliučia nežinomybe, įprastai svetima į sceną išeinančiam kūrėjui. Tą vakarą vienintelis kūrėjas – žmogus, slypintis už teksto, visiškai atvirai pristatantis save nuo ūgio iki elektroninio pašto adreso (tikro!), per aktorių tarsi transliuotoją bendraujantis su publika ir tampantis spektaklio virvutes lyg išmintingas, bet nenuspėjamas lėlininkas. Tai – Nassimas Soleimanpūras, iranietis rašytojas, negalėjęs palikti savo šalies, todėl į kelionę aplink pasaulį leidęsis 2010 metais parašytos pjesės pagalba.
Tarnybos Irano kariuomenėje atsisakęs ir dėl to teisės įgyti pasą netekęs rašytojas žinutę apie savo, o tuo pačiu – kiekvieno iš mūsų pamatinius klausimus ir vertybes po skirtingas šalis pasiuntė „Balto triušio raudono triušio“ pjesės pavidalu, priversdamas skaitančius ir klausančius susimąstyti apie tikrosios laisvės prasmę bei teksto gebėjimą atrasti erdves, uždraustas jo kūrėjui. N.Soleimanpūras, esantis per tūkstančius kilometrų nuo jaukios ir patogios salės, kurioje vyksta tarp komizmo bei dramatizmo balansuojantis teatrinis žaidimas su triušiais, išlieka vieninteliu žmogumi, žinančiu, kokia linkme juda spektaklis, tačiau net ir jis, veikiantis teksto pavidalu, neapsaugomas nuo netikėtumo galimybės. Aktoriui sekant N. Soleimanpūro pjesę-instrukciją užverda kova tarp atlikėjo ir teksto, kurios baigtis – nesurežisuota, nenuspėjama ir ne visuomet laiminga.
„Baltas triušis raudonas triušis“ – pjesė apie pasirinkimą ir jo nebuvimą. Aktoriai, muzikantai, visuomenės veikėjai – nuo Arūno Sakalausko, Aido Giniočio ir Beatos Tiškevič iki Gabrieliaus Liaudansko-Svaro, Vytaro Radzevičiaus bei a.a. Leonido Donskio – kiekvienas iš jų pasirinko užlipti ant scenos ir tapti N.Soleimanpūro pjesės įkaitais, tuo pat metu atsisakydami savo teisės į komforto zoną, užtikrintumą ir valandai prarasdami savąjį „aš“. Vienintelė aktoriaus galimybė rinktis – tęsti pagal teksto taisykles arba išeiti; tą patį pasirinkimą turi ir kiekvienas salėje sėdintis žiūrovas. Lygiai taip pat – kiekvieno asmeninis pasirinkimas, ar priimti „Baltą triuši raudoną triušį“ kaip eksperimentinio teatro formą, interaktyvų ir įtemptą kasdienybės prablaškymą, ar pasiduoti pjesės diktuojamoms sąlygoms beatodairiškai ir plačiai atvėrus sąmonę – taip, kaip tai daro scenoje su tekstu kariaujantis ar besibičiuliaujantis skaitovas.
Vienintelis dalykas, kurio neįmanoma pasirinkti – mintys ir klausimai, stipresniu ar švelnesniu srautu užliejantys kiekvieną „Balto triušio raudono triušio“ eksperimento dalyvį, paliekantį salę. Tai universalūs, bendražmogiški klausimai, nepriklausantys nuo to, ar spektaklis „pavyko“, ar aktoriaus pasirinkimas buvo „teisingas“, ar buvo atsigerta iš pirmosios ar antrosios iš dviejų stiklinių, esančių vieninteliu spektaklio rekvizitu: klausimai apie laisvę, pasirinkimą, atsitiktinumą, kitoniškumą ir išėjimą visomis jo prasmėmis. Šių klausimų liudininku ir katalizatoriumi pasiruošęs tapti triušis numeris 17 – aštrialiežuvis Tomas Sinickis, gruodžio 21 dieną Menų spaustuvėje nusidažysiantis raudonai.
