Tai žiūrovai galėjo padaryti tiek teatro feisbuke, tiek gyvai atvykę į džiazo barą „Paviljonas“ Vilniuje, kur smalsuoliams atsakinėjo dirigentas Ričardas Šumila, režisierius Gediminas Šeduikis, choreografas Martynas Rimeikis, balerina Greta Gylytė ir operos solistas Rafailas Karpis. Nagi paskaitykime, kaip jiems sekėsi...
– Ar teatre solistai, muzikantai draugauja tarpusavyje, ar baisiai konkuruoja?
R.Šumila. Mūsų teatras turi daugiau kaip 600 darbuotojų – tai kaip maža valstybė, kurioje būna visko. Sveika konkurencija iš principo yra geras dalykas, bet svarbiausia kuriant – vienas kito palaikymas ir supratimas.
– Kuris LNOBT pastatytas spektaklis buvo pats brangiausias?
G.Šeduikis. Nežinau tikslių skaičių, bet numanau, kad vienas iš brangiausių pastarojo laikotarpio pastatymų buvo Roberto Wilsono režisuota Giacomo Puccini opera „Turandot“.
– Koks mitas apie Jūsų profesiją yra visiška nesąmonė, kurią norisi paneigti vieną kartą ir visiems laikams?
G.Gylytė. Balerinos nieko nevalgo! Ne, žinokit, balerinos valgo ir daug, nes jų darbui reikia labai daug energijos. Taip, mes turim maitintis sveikai, mūsų maisto racionas apgalvotas, bet aš asmeniškai valgau viską. Ačiū Dievui, man nereikia stengtis laikytis dietų. Pats skaniausias maistas teatro bufete – tai sriubytė su kibinu. Tik prieš repeticijas stengiamės nevalgyti, nes pilnu skrandžiu nebūna labai malonu dirbti. Bet po repeticijų stengiamės atstatyti jėgas.
– Nuo seno žinoma, kad artistai ant drąsos išgeria, ir kartais net per daug. Ar tai tiesa?
R.Karpis. Nesuprantu pasakymo ant drąsos, nes scenos jaudulys nėra baimė. Tu būni pasiruošęs tam jauduliui, jis prideda tau dėmesio koncentracijos. O alkoholis tą koncentraciją sumažina, ir tai pirmas žingsnis link klaidos. Todėl man tai nepriimtina.
– Kas yra pirmasis smuikas ir kodėl jo toks ypatingas statusas? Iš kur kilo tradicija, kad dirigentas turi paspausti ranką orkestro pirmajam smuikui?
R.Šumila. Pirmasis smuikas yra viso orkestro koncertmeisteris. O tradicija kilo iš klasicizmo epochos, kai orkestrui diriguojantys muzikantai patys sėdėdavo prie klavesino arba grodavo smuiku. Pirmasis smuikas, reikalui esant, ir šiandien galėtų diriguoti, todėl jam skiriama dalelė pagarbos. Bet spausdamas ranką pirmajam smuikui, aš simboliškai spaudžiu ranką visam orkestrui.
– Ar artistai turi laiko savo hobiams?
G.Gylytė. Nesu tikra numizmatė, kuri kolekcionuotų viso pasaulio pinigus, bet renku jubiliejines eurų monetas. O jų, skirtų įvairioms progoms, kiekviena euro zonos valstybė kasmet išleidžia po dvi tris. Turiu storą albumą, kuriame tokios monetos saugomos šalia kiekvienos valstybės vėliavos. Teatro bufeto darbuotojos tai žino ir visada atideda man surastas įdomesnes monetas.
– Kiek ilgiausiai esate buvę teatre iš jo neišeidami?
G.Šeduikis. Atsimenu, žiemą buvo toks periodas, kai saulės nematėm kelias paras. Ateini į teatrą, kai jos dar nėra, įlendi į sceną ir būni joje iki vakaro, kai saulės jau nebėra. Tada tau susikuria įspūdis, kad dienos iš viso nebuvo, o tu teatre gyveni jau turbūt savaitę. Nes valandų mes neskaičiuojam – dirbam kiek galim ir kiek reikia.
– Kuriame LNOBT baleto spektaklyje daroma daugiausiai fouetté apsisukimų?
M.Rimeikis. Klasikiniuose baletuose „Gulbių ežeras“ ir „Don Kichotas“ standartiškai būna atliekami 32 apsisukimai. Ir tikrai ne kiekviena balerina sugeba tai parodyti, nes techniškai tai sudėtingas judesys. Kadangi „Gulbių ežero“ mūsų teatro repertuare šiuo metu nėra, vadinasi – „Don Kichote“.
– Kaip dažnai balerinos turi keisti puantus?
G.Gylytė. Viskas tobulėja – jei šoki pagrindinį vaidmenį, šiuolaikiniai puantai atlaiko du tris spektaklius. Anksčiau turėtus lietuviškos gamybos puantus, kurie būdavo tokie kieti, kad su jais galėdavai į sieną įkalti vinį, reikėdavo keisti dar dažniau. Puantų ilgaamžiškumas šiek tiek priklauso ir nuo pačios šokėjos, jos kojos kelties. Šiuolaikinius puantus netgi leidžiama skalbti skalbimo mašina, bet man tai nelabai patinka, nes puanto forma ir struktūra nuo to tikrai pasikeičia.
– Kur paprasčiau dainuoti: savo scenoje ar gastrolėse?
R.Karpis. Savo scenoje dainuoti žymiai paprasčiau, jeigu tai spektaklis, kuriame mes, atlikėjai, turime savo gaires ir jaučiamės saugiai. Kai gastrolėse vaidinamas mūsų teatro pastatymas – jautiesi lygiai taip pat, kaip savoje scenoje, nes dekoracijos tos pačios, atmosfera irgi ta pati. O štai koncerte, neturėdamas personažo, tu stovi kaip nuogas ir nėra kur nuo publikos pasislėpti – turi tik savo balsą.
– Ar gali teatro artistai turėti tatuiruočių, neįprastai kirptis, dažytis plaukus ar kitaip eksperimentuoti su savo išvaizda?
G.Gylytė. Aš pati turiu tattoo, ir nemažai. Labai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniams choreografams moderniuose spektakliuose tai tinka. Be abejo, klasikiniuose spektakliuose mes turime tatuiruotes slėpti – tam egzistuoja specialios kūno spalvos juostelės. Šiais laikais tu gali būti ir visiškai trumpais arba neįprastai ryškiais plaukais, tik yra vienas klausimas: jei šoki daug spektaklių, ar netingėsi kiekvieną kartą jiems papildomai ruoštis? Gali savo žalius plaukus slėpti po vienkartiniais juodais dažais, bet ar daug judant ir prakaituojant tie dažai nepradės varvėti per veidą?.. Bet yra ir puikūs perukai, kuriuos visame pasaulyje dėvi trumpus plaukus nešiojančios artistės.
– Kokį įsivaizduojate teatrą po 100 metų?
G.Šeduikis. O kas teatre pasikeitė per praėjusius 100 metų? Atmetę kelis technologinius ir vizualinius sprendimus, turėtume pripažinti, kad teatras beveik nepasikeitė. Nedaug kas jame pasikeitė ir nuo senovės graikų laikų. Teatras turi savo kodą, kuris per šimtmečius nekinta. Jį sudaro trys dėmenys: atlikėjas, žiūrovas ir pristatomas kūrinys. Šis trikampis yra tvarus ir visada toks išliks, nepaisant technologinių priemonių kaitos.