Magnetinio vokalo savininkės koncertas
Debiutinis K. Forsyth albumas „Debris“ (2020) sulaukė lavinos liaupsių iš muzikos kritikų – britų puikiai pažįstamos ir mylimos kino bei televizijos aktorės žingsnis į muzikos pasaulį buvo įvardintas kaip didžiulis pasisekimas. K. Forsyth kuriami ir atliekami muzikiniai kūriniai sutelkti į išskirtinį emociškai neapdorotą ir magnetinį vokalą, kintantį nuo griaunančio iki pakylėjančio. Veikėjai, užpildantys jos dainas, pasakoja apie potvynius ir atoslūgius, laisvę ir įkalinimą, sunkiai iškovotą triumfą ir tamsesnius buities kampus.
Pirmasis jos albumas kritikų įvardijamas kaip intymus asmeninių pokyčių dokumentas, atvirai išliejantis persekiojančius dainų tekstus, apibūdinančius už uždarų durų vykstančius seisminius lūžius. Antrasis K. Forsyth albumas „Limbs“ (2022) pristato platesnę paletę ir sulaukė lygiai tokių pat gerų atsiliepimų. Apie jos albumus kritikai atsiliepė vienbalsiai teigiamai, „The Sunday Times“ paskelbė, kad jos debiutas yra „vienas ryškiausių per pastaruosius metus“, o „The Guardian“ jos darbą apibūdino kaip „šiurpinančią Scott Walker „Tilt“ palikuonę. Neseniai K. Forsyth sukūrė muziką Maxine Peak filmui „Nesuderinama“ (2023).
Brolių Grimų pasakų įkvėptas spektaklis
Vieno iš populiariausių Latvijos režisierių Elmaro Senkovo Klaipėdos publikai atskirai pristatyti nereikia. Jis šiame mieste kūrė net du spektaklius (2019 m. „Mama drąsa“, apdovanotą už geriausią režisūrą „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir 2021 m. „Varovus“). Išraiškinga ir išradinga scenos kalba pasižymintis režisierius šįkart Klaipėdoje viešės su antru spektakliu iš Liepojos teatre jo kuriamos trilogijos (pirmasis – „Šekspyras“).
Į Klaipėdą atvykstančių „Grimų“ estetikos komponentai – cinizmas, kraujas ir žaidimo džiaugsmas. Režisierius savo kūriniu kelia visą eilę klausimų: kaip gyventi smurtu persigėrusiame pasaulyje, kaip išlaikyti gerumą, jei aplinkiniai skaudina? „Grimai“ neslepia – stebuklinės pasakos baigiasi laimingai, bet jose reikia susitikti su savo vidiniu pasauliu. Dienos šviesa gali įveikti nakties tamsą, bet kas įveiks žmonių sukurtą tamsą? Spektaklyje aktoriai komunikuoja neegzistuojančia kalba, kurią kiekvienas susikūrė repeticijų metu. Šiame Babelio bokšto statytojų klegesyje galima atpažinti prancūzų, lenkų, estų ir kt. kalbų skambesį. Tai – visiškai kitoks požiūris į kultines brolių Grimų pasakas.
Pokalbis apie egzistenciją iš Italijos
Svečiai iš Italijos – daugiau nei trisdešimt metų kartu dirbantis kūrybinis duetas Flavia Mastrella ir Antonio Rezza. Jų darbų sąraše: vaidybiniai filmai, įvairios TV laidos, trumpi filmai ir keliolika teatro spektaklių. Jie patys kuria ir iki smulkiausių detalių įgyvendina savo sumanymus. 2018 m. abu menininkai už viso gyvenimo pasiekimus Venecijos bienalėje buvo įvertinti „Auksinio liūto“ apdovanojimu.
Į Klaipėdą duetas atveža spektaklį „Amistade“. A. Rezza vaidinamas personažas vysto pašnekesį su seniai mirusia italų muzikos legenda Fabrizio De André, jį spektaklyje atstovauja įvairių koncertų ir renginių metų įrašytas jo balsas. „Amistade“ du žmonės diskutuoja apie egzistenciją. Kai vienas kalba, kitas turi laiko pagalvoti. Pateiktas spektaklio aprašymas intriguoja, „manipuliacija yra teisingo gyvenimo būdo pagrindas. Ji jau ne kartą keitė formą, pasitelkdama atvirą smurtą. Niekada, kaip šiuo atveju, arba vėl ir vėl, kaip irgi šiuo atveju, neapykanta teatro, kino ir literatūros mistifikacijai nebuvo tokia nenumaldoma. Mirštančiojo galia slypi išgyvenime. Mes pasirengę karaliauti. Tik prieš tai mums teks dar truputį labiau numirti“.
Istorijų pynė iš Ispanijos
2015 m. Venecijos bienalėje už inovatyvumą įvertintas „Sidabriniu liūtu“ Barselonoje įsikūręs teatras „Agrupación Señor Serrano“ į Klaipėdą atveža trijų kūrėjų, Alex Serrano, Pau Palacios ir Ferran Dordal, kūrinį „Kalnas“. Šis teatras savo kūryboje išsiskiria tarpžanrine prieiga – vystant spektaklių pasakojimą pasitelkiamos šiuolaikinės technologijos, objektai, įvairūs erdviniai modeliai ir t. t. „Kalnas“ taip pat atliepia šiuos principus – jame apsijungia pirmoji ekspediciją į Everestą, kurios sėkme vis dar abejojama, Orsonas Wellsas, pasėjęs paniką savo radijo laidoje kūriniu „Pasaulių karas“, beisbolą žaidžiantys badmintono žaidėjai, netikrų naujienų svetainė, publiką stebintis bepilotis dronas, gausybė sniego ir t. t.
Spektaklyje pasitelkiamas kopimo į kalną įvaizdis – jei įveikus visas kliūtis pavyks pasiekti viršūnę, nuo jos bus galima pamatyti platų pasaulio vaizdą, šešėlių netemdomą tiesą. Tai gražus įvaizdis, bet nežinia ar teisingas. Juk žiūrint iš apačios viršus sunkiai įsivaizduojamas.
Idėjų, istorijų, vaizdų, veiksmų ir koncepcijų tinklas – „Kalno“ dramaturginė sistema. Palaipsniui atskleidžiant šią medžiagą, ji susilieja ir sukuria netikėtus ryšius. Šis kūrinys – tarsi kelionė be tiesos mito žemėlapio.
Fundamentalus portugalų menininkės intymumo tyrimas
Raquel André yra kolekcionierė, kurianti žmonių kolekcijas. Portugalų menininkė fundamentalią „Įsimylėjėlių kolekciją“ pradėjo prieš beveik penkiolika metų Brazilijoje.
Būdama toli nuo namų R. André ėmė svarstyti namų sąvoką, jai pasirodė, kad apsilankiusi svetimo žmogaus namuose, bendraudama su juo, ji išsigrynins namų apibrėžimą. Einant laikui menininkė tęsia susitikimus su paties įvairiausio amžiaus, lyties, rasės, seksualinės orientacijos ir kt. žmonėmis iš įvairių pasaulio šalių, pavyzdžiui, R. André kolekcijoje, kurioje ji grupuoja kitus kolekcionierius – ir trimetė mergaitė, ir beveik šimtametė moteris. Klaipėdos dramos teatre menininkė pristatys kartu su klaipėdiečiais pildytą savo „Įsimylėjėlių kolekcijos“ skyrelį – R. André susitiks su jai nepažįstamais žmonėmis tiek jai, tiek jiems nežinomose erdvėse ir kartu kurs bent po vieną fotografiją, liudijančią intymumą.
„Man intymumas tarp dviejų žmonių atrodo pats efemeriškiausias dalykas. Kuomet išgyvename intymią akimirką, ne visada ją suvokiame, nes tiesiog ją gyvename. Tik vėliau suprantame, kad tai buvo intymu. Arba, jei žiūrime į kažką ir mūsų žvilgsniai susitinka, nesuvokiame, kad tai intymu. Nuolat ieškau būdų sugauti būtent tai akimirkai“, – viename iš interviu apie savo kolekciją kalbėjo R. André.
Menininkės pasirodymo metu dėmesys būtent intymumui. Ką išsaugo vaizdas? Ar intymumą galima vardinti, aprašyti, analizuoti? Jeigu mylimasis yra tas, kuris myli, kas tuomet yra meilė? Ar intymumas yra tik moteriška iniciatyva? Kokia įsimylėjėlių kolekcija galėtų išaiškėti per vyrišką kūną?
Poetiškos vilties paieškos katastrofos epicentre
Tarptautinę festivalio programą vainikuos tiek Europoje, tiek gimtajame Taivane publiką poetiška judesio ir teksto vienove užbūręs „Shinehouse Theatre“ spektaklis „Bangų šnabždesys“.
Po-Yuan Chun režisuotas spektaklis liečia fundamentalias vienatvės ir bendrystės temas. Spektaklį įkvėpė Japoniją sukrėtusi 2011 m. tragedija: žemės drebėjimas ir jį lydėjęs galingas cunamis,
nusinešęs tūkstančių žmonių gyvybes, sunaikinęs ištisas pakrantės bendruomenes ir sukėlęs atominės Fukušimos elektrinės avariją. Didžiulė katastrofa paveikė visą regioną ir paskatino klausimus apie žmogaus gebėjimą ją išgyventi, atsitiesti. Spektaklyje vienišas taksi vairuotojas užmezga ryšį su jautriu vazoniniu augalu. Mylinti tos pačios lyties pora ginčijasi dėl surogatinės motinystės. Kruopšti moteris lydi savo katiną į paskutinę kelionę. Dvasios mediumai įgarsina slapčiausias šių veikėjų mintis ir jausmus.
Spektaklio režisierius Po-Yuan Chung pakvietė Emiko Agatsuma, japoniško butoh teatro šokėją ir choreografę, keliauti į Osoro kalną – vieną iš trijų Japonijos vietų, kuriose vaidenasi, ir apsilankyti pas Itako, japonų raganą. Taip, kaip ir Taivano dvasiniai mediumai, Itako gali paliepti mirusiajam užvaldyti ją ir pasinaudoti ja kaip tiltu komunikacijai su gyvaisiais. Dviejų simbolių vertimas kinų kalba (潮來, Itako) reiškia potvynį. „Bangų šnabždesys“ perteikia dvigubą Itako reikšmę: užvaldymas ir užliejimas, gilinantis į žmogiškąją meilės, vienišumo ir egzistencijos prigimtį per nelaimės prognozę.
Po tarptautinės programos skėčiu festivalyje šliejasi ir dvejos kūrybinės dirbtuvės aktoriams. Vienas iš jų, uždaras, ves „TheATRIUM“ festivalyje jau du kartus viešėjęs žymus italų režisierius Alessandro Serra. Kitas, taip pat skirtas aktoriams, bet atviras ir stebėtojams iš šalies ves „Bangų šnabždesio“ režisierius Po-Yuan Chung.
