Vis dėlto, po pokalbio su ja darosi nepatogu aiškiai atskirti šias disciplinas; į šokį, meną ir netgi pasaulį ji žiūri kaip į kompleksiškai cirkuliuojančius reiškinius bei teigia, kad nieko nedera laikyti aukštesniais, žemesniais, daugiau ar mažiau reikšmingais. Svarbiausia yra praktikuoti gyvenimą atsižvelgiant į savo paties prigimtinį kūrybiškumą.
Su Gianna aptarėme, ką iš tiesų visa tai reiškia. O pradėjome nuo jos pirmojo vizito Lietuvoje, kuris įvyko dar dešimtajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje. Tuomet ji čia apsistojo keletui metų.
Choreografę kalbina scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.
– Kaip prieš tris dešimtmečius atsidūrėte Lietuvoje?
– Ketinau tęsti doktorantūros studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau sužinojau, kad Sorošo fondas ieško žmonių, galinčių Rytų Europos valstybių universitetuose dėstyti temas, kurios sovietmečiu ten nebuvo prieinamos. Buvau pakviesta į Vytauto Didžiojo universitetą dėstyti šokio istoriją, kiekvieną savaitę po naują temą. Paruošiau programą, sukonspektavau literatūrą ir tikiu, kad į Lietuvą atvežiau vienus pirmųjų tekstų apie šiuolaikinį šokį anglų kalba.
Dirbdama su choreografe ir mokslininke Susan Leigh Foster išmokau net ir teorinėse paskaitose nelikti teoriniame lygmenyje. Dėstydama šokio istoriją, rėmiausi į kodų paieškas choreografiniuose įvykiuose, nes turėjau viziją, jog kiekviena šokio era turi savo kodus. Mano tikslas buvo ne įkalti į galvas teorines žinias, bet padėti jas patirti praktiškai, įsisavinant eroms būdingus kodus.
– Užsiminėte apie savo pačios pagrindus ir vieną mokytojų. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie savo pačios pasiruošimą profesijai?
– Intensyviausią profesinį pasirengimą patyriau Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur mokiausi pas minėtą Foster bei Heidi Gilpin, dirbusią su Williamu Forsythe‘u. Šios moterys suteikė man svarbiausius choreografijos sampratos, taip pat – šokio video bei šokio filmuose pagrindus. Tai buvo nepaprastai produktyvus laikotarpis.
JAV studijų sistema visai kitokia nei Italijos universitetuose. Kadangi buvau persisotinusi istorijos ir literatūros kursų, atvykusi į Riversaidą Kalifornijoje norėjau, kad man leistų tiesiog šokti. Laimė Foster puikiai mane suprato. Ji ugdė mano choreografijos sampratą duodama žiūrėti ištraukas, o tada prašydama jas aprašyti, įvardinant visus elementus. Vėliau ji skaitydavo ir taisydavo mano rašinius bei mokydavo rašyti įkūnytai. Iš jos išmokau neatskirti to, ką kalbu, nuo to, kaip šoku ar kaip tyrinėju šokį.
Pateiksiu pavyzdį. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje tarptautinė šokio bendruomenė susirūpino šokio dramaturgijos reiškiniu. Visi turėjo idėjų, kaip formuluoti šokio dramaturgijos teoriją ir praktiką. Heidi Gilpin viena iš nedaugelio buvo įsitikinusi, kad rašomas tekstas ir kuriamas šokis savaime turi dramaturgiją, jei tik jų autorius prisiima atsakomybę už ta, ką daro. Svarbiausia – dirbti neatskiriant teorijos nuo praktikos, tyrimo nuo kūrybos. Jei tai pavyksta, dramaturgija tiesiog yra.
– Tai skamba kaip kuriančiam choreografui reikalinga praktika. O kaip šis dramaturgijos klausimas atsiskleidžia šokėjuose, kurie, tarkime, tik atlieka jiems nurodytą medžiagą?
– Nesu linkusi daryti skirties tarp kūrėjų ir choreografų, ar net tarp šokėjų ir aktorių. Profesinė kryptis nesvarbi, nes kiekvieną menininką mokau kūrybos autonomijos (angl. creative autonomy). Mano mokymų centre visuomet yra atsakomybė už savo asmeninį kūrybiškumą.
Negalėčiau komentuoti Lietuvos specifikos, tačiau apskritai šiuolaikiniame šokyje šiandien prarandama labai daug kūrybiškumo. Dažnai choreografija laikoma paskutiniu žingsniu, aukščiausiu šokio meno laipteliu – tą požiūrį vis dar jaučiu ir dalyje aukštųjų mokyklų. Šokėjai prie kūrybos gali net neprisiliesti: jie mokomi daugybės technikų, tačiau netiki, kad jas gali paversti kompozicija.
Vis dėlto, šiandien jau patiems choreografams reikia ne tik techniškai stiprių, bet ir kurti gebančių šokėjų, nes atsirado naujų kompozicijos būdų bei praktikų. Tai pastebiu kvietimuose į šokėjų atrankas.
– Ar galėtume trumpam sugrįžti prie kūrybos autonomijos sąvokos? Ji reikšminga jūsų praktikoje ir skamba kaip labai platus terminas.
– Iš tiesų tai nėra taip platu. Kūrybos autonomija reiškia gebėjimą suvokti savo profesinį progresą ir judėjimo kryptį bei priežastis. Tai nuolatinis savęs reflektavimas ir atsakomybės prisiėmimas už tai, kas esi. Tai yra nuolatinis dialogas su savimi, žinojimas, kur eini, arba didelis troškimas tai sužinoti. Pabrėžiu – ne pakartoti, kas atrasta kitų, bet atsiverti dialogui, išmokti atsirinkti medžiagą, kurią verta išsaugoti ir panaudoti kūryboje, bei plėtoti savo paties žinias.
– Skamba tarsi asmeninė psichologinė praktika. Įdomu, kaip tokia filosofija veikia grupėje.
– Tiesą sakant, problemas, kurias padeda spręsti kūrybos autonomija, pastebėjau būtent solo šokių varžybose. Daugybėje trijų minučių kompozicijų negalėjau įžvelgti to grožio, kurį mačiau tų puikių šokėjų asmenybėse.
Tyrinėdama savarankiškai dirbančius menininkus ir studentus akademijose supratau, kad dauguma kenčia tikėdami, kad stipriai choreografijai reikalinga gera idėja. Visgi net ir žymių choreografų istorijos liudija, kad studijuojant savo praktiką ir ją tęsiant, idėjos ieškoti nebeprivalu, nes labai daug turinio pasiūlo pats gyvenimas. Tai suvokusi, pradėjau galvoti, kaip galėčiau padėti šokėjams be kančios sukurti tris minutes choreografijos.
– Vadinasi, tikite, kad nebūtina šokiu kažką teigti, o turiniui gali pakakti formos?
– Nemanau, kad šiandien šokiui privalu atrasti sielą ir vidinę motyvaciją judėti, kaip buvo būdinga ekspresionistams. Pati turiu stiprius postmodernaus šokio pagrindus, tad man artimiau mąstyti apie kūno ir erdvės partnerystę. Dažnai kūrėjai erdvę suvokia kaip scenografiją, tačiau aš manau, kad erdvė – tai atlikėjo kūno tąsa. Tad joje reikia kurti, o ne įstatyti pabaigtą darbą.
Taip pat pasitikiu kūrėjų atsakomybe. Jei pažįsti savo identitetą, troškimus ir esi atviras sau, kūrinys savaime turės turinį. Svarbiausia – nesistengti sąmoningai pasiekti kažko, ką jau sukūrė kiti. Tokiais atvejais patenkiname tam tikro skonio žmones, tačiau kūriniai neišvengiamai atrodo netikri.
– Skamba tarsi būtumėte ištraukusi meno kaip susitikimo esmę ir mokytumėte žmones sukurti paveikų darbą.
– Noriu pabrėžti, kad nemąstau apie galutinį projektą. Mano dėmesio centre yra kūrybos identitetas, kuris yra teisus pats prieš save. Tik jį atvėrus galima leistis į įvairias išraiškos priemones bei mokslines teorijas.
Galiu tik pridėti, kad už kūrybinės autonomijos slypi ne tik konkrečios praktikos, bet ir intuicija. Vadovaujuosi teorija, kad esame daugiau nei kūnai ir protai. Tad jei norime pasiekti savo aukščiausią potencialą, turime žengti toliau sąmoningo pasirinkimo ir žinių. O už jų ir yra intuicija, kuria menininkas turėtų remti kiekvieną savo žingsnį. Taip pat ir dramaturgiją.
Be abejo, šalia intuicijos turi būti choreografijos pagrindai – šie aspektai vienas kito neneigia ir nekeičia, tik papildo.
– Jūsų pasakojimuose mane labiausiai žavi asmeninės atsakomybės kuriant idėja. Ar galėtumėte kiek plačiau pakomentuoti, ką tai reiškia kūrybos autonomijos kontekste?
– Iš principo tai reiškia buvimą atsakingu už savo sprendimus. Iki pat šiuolaikinio šokio laikų šokėjai, t.y., atlikėjai, neturėjo galimybės plėtoti kūrybinę autonomiją. Paskutiniais dviem 20 amžiaus dešimtmečiais, kai prasidėjo mano minėtos diskusijos apie šokio dramaturgiją, kūrėjai įgijo galimybes vystyti asmenines specifines kūrybiškumo praktikas. Prie to prisidėjo choreografų poreikis plėtoti ir statyti dialogą. Greitai suprasta, kad taip dirbti privalu iškart, vos pradėjus ruoštis profesijai šokio pasaulyje.
Jei kiltume į aukščiausią sąvokos lygmenį, sakyčiau, kad šiame amžiuje, kai žmones supa daugybė baisių dalykų, t.y., kai seni įpročiai sugrąžina prie iš ankstesnių laikų pažįstamų tragedijų, menininkai turėtų suvokti nešantys atsakomybę už poveikį pasauliui. Tai nereiškia, kad reikia kurti choreografiją siekiant konkrečių pokyčių. Taip pat nematau prasmės kūryboje dėl išlikimo vadovėliuose ir istorijoje. Iš principo nesipriešinu – jei žmonėms taip norisi, tegul stengiasi. Tačiau kūrybos esme laikau pokytį Žemėje. O tam svarbu būti savimi ir nešti grožio viziją, net jei ta vizija susijusi su tamsa.
Apskritai tikiu, kad kiekvienas žmogus – ne vien menininkai – turi publiką, tik skiriasi jos dydis ir percepcija. Bet kuris žmogus daro įtaką Žemės vibracijoms ir tam, kas vyksta visatoje. Atsinešdami savo identitetą žmonės keičia pasaulį. Esu tikra, jog keisti pasaulį įmanoma ne tik Jungtinių tautų organizacijoje. Kartais pakanka žinoti, kas esi, būti atviru sau ir pasikalbėti su dešimčia žmonių – ir tai jau sukuria pokytį.
Su Gianna Valenti Lietuvos šokio bendruomenė galės susitikti jau rugpjūtį
Rugpjūčio mėnesį Gianna Valenti ves du seminarus „Summer Dance Intensive Vilnius“ 2024 programos metu – tai didžiausias edukacinis šiuolaikinio šokio renginys Lietuvoje, skirtas šokio profesionalams bei mėgėjams, rengiamas kasmet nuo 2000 m. Kiekvienam šokio srities atstovui yra svarbu plėsti savo žinių lauką, akiratį, semtis įkvėpimo, įgauti naujų patirčių ir nuolatos kelti savo kvalifikaciją. Programa „Summer Dance Intensive Vilnius“ yra puiki proga visa tai padaryti Lietuvoje.
Platesnė informacija apie Gianna Valenti ir kitų tarptautinių lektorių seminarus pasiekiama adresu: http://dance.lt/new/vasaros-sokio-mokykla/vsm-2024/
„Summer Dance Intensive Vilnius“ 2024 finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
