Apie kiek neįprastą premjerą ir kūrybą pandemijos akivaizdoje pasakoja baleto režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė.
– Baltijos baleto teatro spektakliai ne kartą buvo filmuojami ar transliuojami tiesiogiai. Kas šį kartą buvo kitaip? Kuo iš Birštono kultūros centro scenos transliuota „Vaivos juostos“ premjera buvo išskirtinė?
– Man, kaip režisierei, televizijos transliacijos yra įprastas dalykas, tačiau šokėjams santykis su kamera dažnai būna keblesnis, be žiūrovų trūksta pojūčio čia ir dabar. Teko įdėti daug darbo ir pastangų siekiant ne tik nepriekaištingos atlikimo technikos, bet ir perteikiant emocijas, kurios tokiu atveju ypač svarbios – juk ekrane matoma kiekviena detalė. Geroji šios situacijos pusė buvo ta, kad turėjome laiko, bemaž du mėnesius dirbome be atvangos.
Po premjeros galiu pasakyti, kad išskirtine ji tapo ir dėl visų pastangų, kad spektaklis apskritai įvyktų, ir dėl tą vakarą jį žiūrėjusiųjų. Gavome šimtus palaikymo žinučių ir padėkų iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Žinojimas, kad lietuviškas baletas yra svarbus dar bent trims tūkstančiams – didelis džiaugsmas.
– Kokie ritualai vyksta prieš spektaklį ir kokie jausmai, emocijos režisierių aplanko po premjeros?
– Esu įsitikinusi, kad jei prieš spektaklį su šokėjais ar aktoriais nesustosiu į ratą ir nepasakysiu bent vienos įkvepiančios frazės, spektaklis nepavyks. Turime susikurti bendrą energinį lauką, ir visada stengiuosi tai padaryti. Net ir pandemijos sąlygomis.
O po spektaklio daug emocijų aplanko: ir atsipalaidavimas, ir palengvėjimas, ir visiškai žemiški dalykai, kai supranti neatsimenanti, kada paskutinį kartą valgei...
– „Vaivos juosta“ į sceną grįžo antrą kartą. Kas šį kartą buvo kitaip? Ar pavyko įžvelgti teigiamų karantininės kultūros aspektų?
– Scenografija, vaizdo projekcijos liko tos pačios, didžiausi pokyčiai įvyko šokėjų gretose. Pagrindinį vaidmenį parengė ir puikiai atliko Kristina Tarasevičiūtė, naujas balete ir Perkūnas – Genadijus Žukovskis. Net ir tie, kurie šoko prieš penkerius metus, – Ignas Armalis, Naglis Bierancas bei kiti – dabar grįžo su kur kas gilesne, stipresne patirtimi, energija, artistiškumu, emocija.
Kultūra šioje pandemijos epochoje turi savitą atspalvį, ir pliusų, ir minusų. Pliusas – didesnės sklaidos galimybės, tačiau minusų taip pat netrūksta. Dėl pandemijos „Vaivos juosta“ tapo sudėtingiausiu iš visų mano kada nors kurtų pastatymų. Ir repeticijos su kaukėmis – tik maža smulkmena. Neaiški situacija kėlė didžiulę įtampą, visą laiką jautėmės, lyg vaikščiotume lynu, kuris gali bet kurią akimirką nutrūkti. Niekada nežinai, kas nutiks atsikėlus ryte ir paėmus į rankas telefoną...
– Koks tolesnis „Vaivos juostos“ likimas? Kokie ateities planai?
– Po tiesioginės transliacijos dėl didžiulės įtampos apie kitą tokį projektą buvo sunku ir pagalvoti. Tačiau turime nemažai puikių pastatymų, tarp jų – ir Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“, ir daug kitų tautiškumo nestokojančių kūrinių, kuriuos galėtų pamatyti lietuviai visame pasaulyje. Šiandien labai džiaugiamės, kad Lietuvos kultūros tarybos dėka spektaklį pamatė ir grįžtamąjį ryšį suteikė tokia gausi publikos dalis. Tikimės ir ateityje neprarasti ryšio su svetur gyvenančiais tautiečiais, o su gyva publika „Vaivos juosta“ susitiks pavasarį, balandžio 6 d., Lietuvos rusų dramos teatre.
