Jauna choreografė Prancūzijoje turi savo šokio kompaniją, prieš porą metų jos spektaklis „Mis Pasaulis. 2014 Lietuva“ buvo pristatytas festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.
Su V.Pitrinaite kalbėta apie naujausią jos darbą, kūrybines įtakas bei patirtis kuriant Lietuvoje.
– Spektaklį pavadinote „Pandora“. Ar ši mitinė būtybė yra raktas į spektaklio temą?
Baimę, nerimą noriu prisijaukinti ir suprasti, todėl šis spektaklis – tai žaidimas, žaidimas kuriant.
– Spektaklyje kalbu apie nerimą – abstrakčią nelaimės, katastrofos baimę, su kuria susiduriame kasdien. Baimę, nerimą noriu prisijaukinti ir suprasti, todėl šis spektaklis – tai žaidimas, žaidimas kuriant. Nerimas – pernelyg plati tema, reikėjo ją susiaurinti. Tai padaryti padėjo Pandoros mitas.
– Gal galėtumėte jį priminti skaitytojams? Kas šiame mite jums yra svarbiausia?
– Graikų mituose Dzeusas, norėdamas atkeršyti Prometėjui, paprašė Hefaisto iš molio nulipdyti merginą – Pandorą. Kad ji suviliotų Prometėjo brolį, dievai jai suteikė pačius gražiausius bruožus ir įdavė indą. Į jį sudėjo didžiausias nelaimes ir baisiausias ligas. Prometėjo brolis abi dievų dovanas priėmė.
Vieną dieną smalsi Pandora norėjo pažiūrėti, kas gi tame inde. Kai jį atidarė, visos nelaimės ir ligos pasklido po visą pasaulį – jos nekalba, tad niekas nežino, kada jos ateis. Pačiame indo dugne buvo viltis, bet išsigandusi Pandora indą uždengė, taigi, ir viltis liko uždaryta.
– Spektaklio programėlėje sakote: „Mes nenorime, kad mums kurtų mitus, norime patys juos susikurti“. Tai Piero Paolo Pasolinio įtaka, tiesa?
– Nė vienas kūrėjas nepasitenkins kitų sukurtais pasaulėvaizdžiais, bet taip pat neįmanoma išsisukti ir jų nenaudojant. Gyvendami post (post post?) modernios kultūros pasaulyje, negalime nežinoti ankstesnių pasakojimų, bet galime juos perkurti. Susikurdami savo mitą, mes patys susikuriame pasaulio matymą, kaip mes jame gyvename ir kaip elgiamės su tais iššūkiais, kuriuos jis mums pasiūlo.
Nė vienas kūrėjas nepasitenkins kitų sukurtais pasaulėvaizdžiais, bet taip pat neįmanoma išsisukti ir jų nenaudojant.
– P.Pasolinį labai mėgsta prancūzų intelektualai, tačiau Lietuvoje jis nėra plačiai žinomas. Ką jis jums reiškia?
– Taip, Lietuvoje šis rašytojas ir kino režisierius, homoseksualas, aktyvus komunistas nėra populiarus. Man P.Pasolinis yra paties aukščiausio lygio menininkas. Jo filme – poemoje „Įniršis“, kuriuo rėmiausi, sumontuoti dokumentiniai archyvai, liudijantys žmogaus viduje esantį destrukcijos grūdą – karai, protestai, revoliucijos. Filmą įgarsina pats P.Pasolinis, skaitydamas lyriškas eiles.
– Esate sakiusi, kad šis jūsų darbas turėtų apimti ir šokį, ir teatrą. Kodėl?
– Man patinka abstraktus šokis, bet juo neįmanoma ko nors pasakyti, galima tik paklausti. Tada savo atsakymą į klausimą susikuria žiūrovas. Savo darbuose mėgstu duoti konkretesnių užuominų, todėl spektaklyje yra teatrališkų, performatyvių momentų.
Mano kaip kūrėjos paletė susideda iš šokio, teatro ir performanso, todėl tos pačios paletės prašiau ir iš atlikėjų. Tai gali būti judesys, tekstas, tekstas kaip muzika, metaforiški įvaizdžiai – ženklai, simboliai, kurie spektaklyje kuria asociacijų lauką.
– O kiek spektaklio formai darė įtaką šokėjai, su kuriais dirbote?
– Choreografas visuomet atsakingas už žmones, su kuriais dirba, tad visada norisi, kad šokėjai galėtų kuo daugiau atsiskleisti. Viena mano užduočių yra pasiekti, kad žiūrovai atlikėjus scenoje galėtų įsimylėti. Man pačiai nuostabu, kiek daug šiame darbe lėmė dvi šokėjos – Gyeong Jin Lee (Gijong Džin Ly) ir Oksana Griaznova.
Gyeong Jin pamačiau nuolankų grožį – „Grožį dėvi kaip šypseną tarp ašarų“, sako Pasolini; Tuo tarpu Oksanos grožis yra stiprus ir nepaklūstantis. Galėčiau sakyti, kad „Pandora“ gimė iš šių dviejų moterų, kurių buvimas scenoje man padėjo suformuluoti temą. O trys vaikinai šiame darbe turi tekstų, su kuriais dirbami mane stebino savo muzikalumu, intuicija ir intelektu.
– Kaip jūsų spektaklyje atsirado „Kaunas ZOO“ muzikantai ir kaip sekėsi bendradarbiauti?
– Su Arūnu Perioku, Mindaugu Borisa ir Ignu Andriuškevičiumi susipažinau per Gražvydą Kardoką, ne kartą savo balsu esu prisijungusi prie jų muzikinių improvizacijų. Kai jie groja, mano gyslomis kraujas ima tekėti greičiau. Tai puikūs muzikantai, kurie ateityje kurs šiuolaikinę Lietuvos muziką.
Šokis jiems – nauja sritis, mes kartu ieškojome, kaip sukurti muziką šokio spektakliui. Šnekėjomės labai intuityviai, jie improvizavo repeticijų metų, pirmojoje premjeroje „Aura+“ erdvėje grojo gyvai ir dabar įrašinėja garso takelį.
– Ką jums reiškia dirbti čia, Kaune, „Ant „Auros“ batuto“?
– Grįžusi jaučiuosi savo vietoje. Turiu darbo patirtį su labai skirtingais Europos kūrėjais, galiu ją perduoti dirbantiems čia. Džiaugiuosi, kad „Aura“ man suteikė sąlygas kurti. Premjeros metu supratau, kad ryšys su Lietuvos publika man yra ypatingas – čia galimi nuoširdūs ir betarpiški energetiniai mainai.
Spektaklio „Pandora“ premjera:
Kaune – vasario 23 d. 19 val. Kauno kameriniame teatre, Kęstučio g. 74A.
Klaipėdoje – kovo 10 d. 19 val. Kultūros fabrike, Bangų g. 5A.
