Nors tai – dar visai naujas kūrinys, jis jau įvertintas profesionalios komisijos apdovanojimu „The Hull Dance Choreographic Prize“ konkurse Didžiojoje Britanijoje, o vasarį tame pačiame mieste du kartus pristatytas publikai. Į „Menų spaustuvę“ kovo 3 ir 4 d. grįžtančio spektaklio choreografijos autorė ir atlikėja Živilė Virkutytė pasidalino savo mintimis apie šio kūrinio ir savo pačios transformacijas, ateities planus ir tai, kas apskritai įkvepia kurti.
– Živile, neseniai su spektaklio komanda buvote įvertinti „The Hull Dance Choreographic Prize“ konkurse Didžiojoje Britanijoje, laimėjote pagrindinį prizą. Ką jums reiškia šis įvertinimas? Ar tokie laimėjimai yra stimulas kurti toliau?
– Šia tema diskutavome jau kurį laiką: prieš porą savaičių spektaklį rodėme mano universiteto mieste ir ten sulaukiau klausimo apie tai, kuo skiriasi gaunamas atgalinis ryšys Lietuvoje ir Anglijoje. Atsakiau, jog Lietuvoje lyg ir neegzistuoja feedback'o kultūra ir man atrodo, jog dėl to kūrėjai dažnai gali pagalvoti, kad jų kūryba nepatinka žmonėms. Geriau yra girdėti įvairius atsiliepimus, nei negirdėti nieko. Man atrodo natūralu, jog bet kokiu atveju grįžtamasis ryšys yra reikalingas kūrėjui. Todėl šį apdovanojimą labiausiai ir vertinu kaip grįžtamąjį ryšį. Ir, žinoma, tai yra postūmis kurti toliau. Be to, atsiliepimai iš teisėjų buvo labai įvairiapusiški, tai nebuvo vien liaupsės, jie buvo labai konstruktyvūs ir stumiantys į priekį. Tai man ir yra svarbiausias dalykas.
– O ar sulaukiate atgalinio ryšio iš žiūrovų? Kokie jų įspūdžiai?
– Taip, tačiau tikrai labai mažai, norėtųsi jo sulaukti daugiau. Jaučiasi tam tikra baimė išreikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Man trūksta pokalbio po spektaklio, kaip kad būna Anglijoje: ten žmonės dažnai prieina, pateikia įvairias nuomones, mezga dialogą, randasi diskusija ir šio pokalbio dėka kūrinys yra tarsi palaikomas kaip gyvas organizmas. Turiu omenyje, kad tai jau yra tarsi nebe mano kūrinys, o kaip atskirai egzistuojantis dalykas, kuriuo aš dalinuosi su kitais. Todėl labai norisi dialogo, diskusijų, įspūdžių.
– Šis šokio spektaklis yra stimuliuojantis sensorinius, jutiminius pojūčius. Kaip manote, kiek žmogui svarbi sensorinė patirtis? Ką ji duoda?
– Aš jau kurį laiką savo dėmesį kreipiu ne į loginį intelektą, o į emocinį. Man tai yra nepaprastai įdomu ir manau, jog visuomenėje yra užmirštamas emocinis mokymas, todėl ir norėjosi žiūrovų dėmesį nukreipti į tą pusę, pakviesti juos šiek tiek prisiliesti prie jų tikrųjų emocijų, to, ką jie iš tikrųjų jaučia. Žinoma, galbūt tai gali ir šiek tiek gąsdinti, netgi esu susidūrusi su keletu atvejų, kuomet spektaklis sukėlė pyktį ir buvo keletas žmonių, kurie sakė: „taip negalima: duoti tiek daug ir tada palikti su visu tuo“.
Kai vyko pirmoji diskusija po premjeros „Menų spaustuvėje“, žiūrovai labai džiaugėsi, galėdami pasikalbėti. Galbūt buvo daug žmonių, kurie paskui nebeturėjo galimybės iškomunikuoti savo minčių ir dėl to jiems buvo sunku.
Individui iš esmės svarbi sensorinė patirtis, nes šiais laikais yra labai daug loginės stimuliacijos ir daug mažiau meditatyvinės patirties, buvimo su savo emocijomis, kad ir kokios jos bebūtų. Kai žmonės pagalvoja, jog spektaklis yra gražus arba negražus, tai nėra emocija. Tai yra tiesiog loginio proto išmąstyta nuomonė, o man tai neatrodo įdomu. Man daug geriau, kai žmogus ateina ir pasako: „man tai sukėlė pyktį“ arba „aš susimąsčiau apie savo egzistenciją ir kitus dalykus“. Daug įdomesnės ir asmeniškesnės atrodo sumišusios, iškart lengvai neįvardijamos emocijos, negu tas konstruktas, kuriuo tarsi visi turi sekti vertinant spektaklius. Norisi kitokio ryšio.
– Anksčiau minėjote, jog šis spektaklis skirtas savirefleksijai, atsigręžimui į save ir aplinką, kurioje gyvename, į kintančią komunikaciją. Kaip manote, ar savirefleksija gali transformuoti visuomenę, spręsti problemas?
Manau, jog vis vien mes esame vienas su kitu labai susiję. Ir kad ir kiek kartais norėtume save pristatyti kaip super-individualų ir jaučiantį dalykus, kurių nejaučia kiti, tos bendražmogiškos patirtys, emocijos, ir vertybės vis tiek egzistuoja. Aš manau, kad labai natūraliai galima kiekviename iš mūsų rasti tų dalykų, kuriais mes dalijamės vieni su kitais. Vėlgi, reikėtų atsigręžti į emocijas ir į patirtis, nes patirtys sukelia emocijas ir taip toliau. Egzistuoja vadinamosios shared experiences.
– Kaip manote, ar su kiekvienu pasirodymu jūsų kūrinys kinta, jei taip, kas tai lemia?
– Pamėginsiu papasakoti, ką galvojau nuo pat premjeros iki dabar, ir galbūt tai suteiks atsakymą į šį klausimą. Kai parodžiau dvi pirmąsias premjeras, buvo tiek emociškai, tiek fiziškai sunku. Bijojau kam nors tai pasakyti, tačiau kuomet aš pagalvodavau, kad reikės rodyti daugiau spektaklių, nežinojau, ar galėsiu, nes visa tai atrodė labai sunku. Tai tarsi ištraukia visiškai viską iš vidaus. Po lapkričio pradžios buvo beveik poros mėnesių pertrauka, kai užsiėmiau visiškai kitais dalykais ir visai apie tai negalvojau, bet to ir norėjau. Ir tada, kai sausio mėnesį vėl rodėme spektaklį, dvi savaites prieš jį pradėjau repetuoti, vėl atsirado šiokia tokia baimė, nes galvojau, kaip viskas bus, kaip jausiuosi. Ir tada repeticijoje padariusi pilną perbėgą supratau, kad viskas yra visiškai kitaip. Tai buvau aš, kuri atlieka šį spektaklį, ir tai buvo pats spektaklis, egzistuojantis atskirai. Ir tada šitos dvi energijos, susijungiančios savaime, suteikia tokios energijos, kurios dar nebuvo per premjerą.
Po premjeros parodžiau tris spektaklius ir būtent tokia buvo mano refleksija: supratau, kad spektaklis jau tapo atskiru dalyku ir kad visame tame yra daugiau gyvybingumo, nes ten yra ir mano, ir spektaklio energija, o ne tik mano vienos pačios, kaip kad buvo per premjerą. Ir tai man suteikia didelės laimės.
– Ko žiūrovas gali tikėtis iš šio spektaklio? Ką norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų?
– Iš tikrųjų negaliu pasakyti nieko konkretaus, nes tai yra labai subjektyvus dalykas ir jokiu būdu nesinori nieko primesti. Bet aš galbūt norėčiau, kaip ir minėjau anksčiau, kad žiūrovas šiame spektaklyje leistų sau tiesiog pabūti, per daug neanalizuodamas, tiesiog susitapatintų su spektaklio erdve, su jo emocija ir leistų sau tiesiog pabūti kartu su emocijomis, kad ir kokios jos ateitų. Manau, taip pat reikėtų duoti kažkiek erdvės sau, paanalizuoti tas emocijas, bet tai padaryti jau po spektaklio, o ne jo metu.
– Kurie menininkai jums padarė daugiausiai įtakos kūrybiniame kelyje?
– Kalbant apie šokio sritį, tai Wayne McGregor, britų choreografas, ir jo idėjų ieškojimas. Jis nebijo kombinuoti šokio su naujosiomis technologijomis ir ieškoti idėjų daug toliau ir giliau nei vien tik individas ir įvairūs jo aspektai bei savybės. Jis turi tendenciją bendradarbiauti su mokslininkais, visiškai kitokių disciplinų atstovais, ir man tai atrodo labai įdomu. Dar prisiminiau japonų šokio kolektyvą „Dumb Type“, kurie kūrė jau aštuoniasdešimtaisiais ir pirmieji vizualųjį meną įkombinavo į šokį. Jų kolektyve yra ir architektų, ir scenografų, ir projekcijų menininkų, na, labai įvairių disciplinų atstovų. Dar galėčiau paminėti ir Akram Khan.
Iš tiesų, į mano paieškas dažnai įsipina ne tik menininkai ir jų darbai, bet ir filosofija, psichoterapija.
– Koks jūsų mėgstamiausias meno kūrinys?
– Kažkodėl į galvą šovė keista mintis: tai Claude Monet paveikslai. Dar tapyboje man labai patinka portretai ir natiurmortai, man jie tarsi suteikia tam tikro įžeminimo ir tai yra labai svarbu mano asmenybei. Išties, mėgstu visą minėto „Dumb Type“ kūrybą ir, beje, vieną iš paskutiniųjų McGregor spektaklių „Tree of Codes“.
– Kaip šokis pakeitė jus kaip asmenybę?
Šokis visada egzistavo mano gyvenime, nors buvo laikotarpis, kai jo nebuvo, bet tuomet labai to ilgėjausi. Šokyje leidžiu sau tiesiog būti. Būti esamajame momente. Tai yra toks metas, kai aš nieko neanalizuoju, tarsi meditacija. Aš atgimstu šokyje, man tai yra būtinybė, be jo neįsivaizduoju savęs.
– Ką dar veikiate laisvalaikiu? Galbūt turite hobių?
– Netyčia buvo „išlindusi“ antroji mano specialybė, vertimai: studijavau anglų filologiją, tai – mano antrasis bakalauras. Taip gavosi, kad visi galvoja, jog aš esu vertėja ir šokis atsirado iš niekur. Kai turiu daugiau laisvo laiko, verčiu, taip pat jau labai seniai praktikuoju jogą. Užsiimu įvairiais dalykais ir veiklomis, tikriausiai, kaip ir visi žmonės.
– Kokia vieta jums geriausia kurti?
– Konkrečios lokacijos nėra, tačiau yra veiksmas, kuriame dažnai gimsta mano idėjos ir visokiausi nušvitimai – tai vaikščiojimas. Aš galiu mąstyti tik judesio formoje. Jeigu ilgai užsibūnu vienoje vietoje, pasimetu tarp visų minčių ir idėjų, bet kuomet atsiriboju ir einu, tai būtent tame veiksme man viskas tarsi susidėlioja į vietas. Tad vaikščiojimas yra vienas iš svarbiausių dalykų mano gyvenime, kuris daug ką išsprendžia.
– Kokie jūsų tolimesni planai?
– Na, aišku, norisi tęsti su „Rozetos akmeniu“, todėl dabar teikiame prašymus į įvairius festivalius ir jau turime keletą planų jį parodyti dar kitur. Balandžio mėnesį vyksiu į rezidenciją Izraelyje, ten pradėsiu užsiimti naujais dalykais: kursime šokio dokumentiką, turiu tikslą pamėginti perkelti kiną ir šokį kaip disciplinas ant scenos, tačiau parodyti ne tik tiesiog ekraną ir šokį, bet atrasti kitokius būdus. Taip pat su kolega Edu mes planuojame pradėti kurti naują spektaklį, bet tai vyks šių metų pabaigoje. Dar pradėsime vesti kūrybines dirbtuves, pirmąsias rengsime Anglijoje balandžio pabaigoje ir po to žiūrėsim, kaip seksis.
