Niujorkiečiams premjeros statytojams J.Jankutę rekomendavo pats teatras: ji dalyvavo konkurse, kuriame režisierius Michaelis Capasso ir scenografas Johnas Farrellis rinkosi kostiumų dailininką iš trijų pasiūlytų kandidatų.
„Spektaklio kūrėjai specialiai atvyko į Vilnių ir pabendravo su kiekvienu kandidatu. Per savaitę po šio susitikimo „Powerpointu“ parengiau eskizinį visų trijų operų personažų aprangos pristatymą, kuris buvo išsiųstas į Niujorką. Vėliau režisierius M.Capasso, italų kilmės amerikietis, atskleidė, kad savo eskizais pataikiau šimtu procentų taip, kaip jis įsivaizdavo“, – pasakoja J.Jankutė.
Dailininkė džiaugiasi, kad jai buvo dovanota kūrybos laisvė ir visiškas režisieriaus pasitikėjimas: iš Niujorko sulaukdavo tik trumpų nuorodų, pavyzdžiui, kad vagies personažo kostiumui reikės kišenių grobiui susikišti.
Pastatymo kostiumams vos vienas kitas prabangesnis audinys buvo užsakinėjamas iš užsienio, o dauguma nupirkta Lietuvoje. Pravertė ir teatro sandėlyje saugoti audinių likučiai, ir netgi kelis dešimtmečius dailininkės namuose pragulėję du rietimai grubios faktūros rudo audinio, kuriems jos mama taip ir nesugalvojo pritaikymo.
„O štai krovikų kostiumams „Skraistėje“ toks audinys pasirodė kaip tik. Dar giminaičiai atidavė tris maišus lino atraižų – iš jų iškarpiau lopus krovikų kombinezonams. Pati juos dažiau, skalbiau ir lyginau, todėl drąsiai galėsime girtis, kad šios premjeros kostiumai – tvarūs“, – šypsosi J.Jankutė.
Atgal per epochas
Ruošdamasi Giacomo Puccini operų pastatymui ir norėdama daugiau sužinoti apie renesansinius kostiumus, dailininkė specialiai keliavo į Florenciją. Luka, Florencija – Renesanso epochos Europos tekstilės centrai, kuriuose gaminti patys gražiausi audiniai. Už juos gautos pajamos ženkliai prisidėjo prie šių miestų ekonominio suklestėjimo ir kartu – prie puošnios architektūros bei meno kolekcijų atsiradimo. Galima būtų teigti, jog Renesansas po Europą iš Italijos plito kartu su nuostabiais audiniais.
„Dirbtuvės, pagal senovines technologijas gaminančios rankų darbo aksomą ir gobelenus, ir šiandien egzistuoja Venecijoje, tačiau jų audiniai teatrams per brangūs: juos naudoja tik išskirtinių interjerų bei aukštosios mados kūrėjai“, – tvirtina J.Jankutė.
Ji atskleidžia, kad G. Puccini operų triptikas žiūrovams suteiks galimybę viename spektaklyje atbuline seka prašuoliuoti tris skirtingas epochas. Pirmoji opera „Skraistė“ nukels šimtmečiu atgal – į XX a. pradžią. Prie Senos kranto Paryžiuje stovinčioje baržoje sunkiai dirbantys krovikai dairosi į viršuje prašmatniu krantinės bulvaru slenkančius laimingus ir turtingus žmones, niekada nenusileidžiančius į jų vargo pasaulį. Įdomu, kad vienas tų laimingųjų, operoje įvardintas kaip Dainų pardavėjas, vaizduos baltu kostiumu vilkintį Giacomo Puccini.
Operoje „Sesuo Andželika“ regėsime neįvardintą XVII a. vienuolyną Italijoje.
„Benediktinių ordiną vaizduoti pasirinkau dėl spalvinio kontrasto vienuolių kostiumuose, tačiau bus ir tam tikros improvizacijos: maniškės „benediktinės“ nešios prie diržo prisegtą rožinį, kurio šios konfesijos vienuolės tikrovėje neturi. Pagrindinė veikėja Andželika gyvena slapta viltimi kada nors sutikti jaunystėje pagimdytą nesantuokinį sūnų, tačiau iš atvykusios turtingos giminaitės (kurios prabangų kostiumą aš nusižiūrėjau iš Anthony van Dycko paveikslo) ji sužino, kad sūnus nebegyvas“, – pasakoja dailininkė.
Trečiosios operos „Džanis Skikis“ veiksmas pagal libretą vyksta 1299 metais, todėl ji neretai statoma remiantis viduramžiška dailininko Giotto estetika.
„Visgi mes su režisieriumi M. Capasso laikmetį šiek tiek pavėlinome ir pasirinkome Florenciją Kvatročento laikotarpiu, kai gimė daugiausia renesansinių freskų, sukurtų tokių dailininkų, kaip Andrea Mantegna, Filippo Lippi, Domenico Ghirlandaio, Piero della Francesca. Tai žaižaruojančių spalvų ir prabangos metas: kostiumuose – aksomai, taftos, auksas, perlai, raudona spalva, prašmatni ornamentika ir konkrečius veikėjus charakterizuojančios detalės. Dėl nesenstančios tematikos – giminių, besitaikančių į mirštančio turtuolio palikimą – režisieriai mėgsta perkelti šios operos veiksmą į nūdienos laikus, bet mūsų pastatymas toks nebus“, – garantuoja J.Jankutė.
Skaitydama libretus ji stebėjosi, kodėl tokias skirtingas operas kompozitorius apjungė į triptiką. Vėliau suprato, kad visų ašis ta pati – Mirtis. Tik tos mirtys labai skirtingos: „Skraistėje“ – tragiška mirtis neišsipildžius gyvenimo svajonei, operoje „Sesuo Andželika“ – šviesus motinos ir sūnaus dangiškas susitikimas, o trečiojoje operoje „Džanis Skikis“ mirtis yra komiška, nuvainikuota savanaudiškų žmogiškų aistrų.
„Florencijoje stengiausi atrasti tas gatves, kuriomis galėjo vaikščioti Džanis Skikis. Kaip žinia, jis yra vienas iš Dante‘s Alighieri „Dieviškosios komedijos“ Pragaro veikėjų, minimas ten kaip testamentų padirbinėtojas. Bet operoje vaizduojama Donačių giminė buvo reali šeima, su kuria Dante gyveno vienoje gatvėje ir netgi vedė tos šeimos merginą. Netoliese buvo ir vienuolynas, kuris remdavo nuskurdusias kilmingas šeimas. Kaip ir operoje vaizduojamas senis Donatis, jam aukodavo daugelis turtuolių, kurie nebūdavo užtikrinti dėl ateities arba nepasitikėdavo savo artimaisiais“, – pasakoja dailininkė.
Renesansas ir šiandiena
Vilniaus dailės akademijoje J.Jankutė dėsto Europos kostiumo istoriją.
„Tapusi dėstytoja, daugybės dalykų, apie kuriuos pasakodavau studentams, iš pradžių savo akimis nebuvau regėjusi. O dabar stengiuosi atsigriebti, ir nepamatyto kasmet lieka vis mažiau. Kai bažnyčioje žvelgi į didžiulę freską, prasidedančią prie grindų ir pasibaigiančią prie lubų – tu supranti tikrąjį menininko talento mastelį, kurio nesuvoki šaltiniuose studijuodamas tos freskos detales.
Uficių galerijoje galiu prastovėti ištisas paras nevalgius ir negėrus, tyrinėdama meno kūriniuose atvaizduotus rūbus ir draperijas. Kartą stovėdama prie vieno kerinčio paveikslo išgirdau gido pasakojimą: pasirodo, to paveikslo užsakovas buvo audinių pirklys, kuris paprašė, kad gražiausius jo parduodamus audinius dailininkas nutapytų pirmame plane. Taip paveikslas, skirtas bažnyčios altoriui, virto reklamos ir mados sklaidos priemone. Vaizduojamų žmonių veidai jame nutapyti abstrakčiai, be smulkių detalių – nė viena blakstiena neišpiešta, užtat aksome puikiai įžiūrimas kiekvienas plaukelis, atvaizduotos smulkiausios žvilgančio audinio klostės“, – pasakoja dailininkė.
Florencijoje, Piti rūmuose, jai teko lankytis parodoje, kurioje buvo demonstruojami restauruoti Renesanso laikų dviejų Medici šeimos narių įkapių kostiumai. Autentiškų tos epochos kostiumų išlikę nebedaug.
„Į juos žvelgdamas supranti, kad mums tokių rūbų dėvėti ir panorėjus nepavyktų, nes žmonių kūno proporcijos pernelyg pakito. Mūsų mergaitės nebespaudžia savo talijų nuo pat vaikystės, nebenešioja korsetų, tad rūbų modeliuotojams tenka prisitaikyti prie kitokio kūno silueto. Teatruose dirbantys dailininkai sugeba tai padaryti ir, išlaikydami pageidaujamą kostiumo stilistiką, aprengia bet kokios figūros solistus. Siuvėjų meistrystės paslaptis – kaip ką paplatinti, suraukti ar pridengti, išsaugant bendras proporcijas. Dirbdama LNOBT džiaugiuosi, kad mano vizijas čia įgyvendina šauni komanda“, – tvirtina J.Jankutė.
