Apie patį pasirodymą rašyti sunku: atlikėjos scenoje atrodo puikiai, pasirodo su skirtingais kostiumais, nuolat yra lydimos vaizdo projekcijų, derina liaudies dainas su Taraso Ševčenkos, Williamo Shakespeare’o, Josifo Brodskio, Charleso Bukowskio ir grupės narės Zo tekstais. Jos ne tik atrodo, bet ir muzikuoja teatrališkai, groja ir dainuoja skirtingais muzikos stiliais bei stengiasi išryškinti dabartinę Ukrainos situaciją. Viskas tiesiog puiku. Tad apie ką ir bekalbėti? Juk skųstis, kad Maidane išpopuliarėjusios atlikėjos grojo teatro salėje susėdusiai publikai, o ne su jomis kartu nuolat judančiai miniai, visai nėra reikalo. Visi suprantame skirtingus formatus, kontekstus ir žinome, kad saugiame Vilniaus burbule negalime tikėtis Kijevo ugningumo.
Vilniaus saugumas ne tik atima galimybę pasijusti tikru suokalbininku, dalyviu, degančiu ta pačia idėja, bet ir suteikia galimybę pasižiūrėti iš šalies. Iš vienos pusės viltingai, su džiaugsmu ir nostalgija savai dainuojančiai revoliucijai, nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį mininčioje šalyje linkint taikos ir laisvės Ukrainai. Švenčiant jų kultūra, kūrėjus, pasisakymais ir pasirašymais palaikant šalies suverenitetą. Ir suprantant, kad šiuolaikinės Ukrainos kultūros skelbimas, pagalba ją viešinant gali atlikti panašų vaidmenį, kokį atliko ir mūsų šalies kultūros viešinimas po 1990 m., kai menas tapo vienu iš būdų įsirašyti į bendraeuropinį pasakojimą, tapti vakarų valstybių bendrijos dalimi.
Tačiau tas pats atstumas, ypač nuskambėjus paskutinei koncerto dainai „То моє море“ („Tai mano jūra“) ir priminus apie Krymo okupaciją bei Olego Sencovo kalinimą bei bado streiką, priminė ir apie stingdančią bendruomenių ir tarptautinių organizacijų bejėgystę. Nes, pasirodo, vis dar gyvename pasaulyje, kur įstatymai ir tarptautiniai susitarimai galioja ne visiems. Kur tarptautinės sankcijos atrodo labiau poza, nei reali, paveiki priemonė. Juk gali būti, kad mes, paprasti demokratijos laivų keleiviai, tematome raibuliuojantį jūros paviršių, baltą bangų putą, o povandeninės srovės, seklumos, ledkalniai ir rifai, grasinantys valstybių, jų dalių, konkrečių žmonių laisvei, suverenitetui ar išlikimui nuo mūsų slepiami po šabloniniais pasisakymais ir plakatinėmis šypsenomis.
Nes milijonas mirčių vis dar tik statistika. Tad plaukiame jaudindamiesi dėl Juodosios jūros (juo labiau, kad ji ir mūsų tautinio pasakojimo dalis), bet padaryti galime labai nedaug.
O puikios penkios moterys groja. Ir gera jas girdėti, joms tyliai pritarti šiek tiek egzotizuojant jų kultūrą, meną ir jo poveikį. Prieš mus, sėdinčius, jos – keliaujančios. Ir ne tik iš noro pasirodyti, kokios yra puikios, bet ir kviesdamos veikti, taip tarsi įgyvendindamos vieno JAV senatoriaus beveik šaukte iššauktą kvietimą visiems nusivylusiems, nusiminusiems, apleistiems, ant seklumų įstrigusiems nepasiduoti – „Despair is not an option!“.
Deja, tai negarantuoja, kad kas nors išsispręs, o seklumų, ledkalnių ir rifų mūsų jūrose nebebus. Nes blogio pasaulyje ir žmonėse daug. Apie tai dainuoja ir pačios „Dakh daughters“. Tačiau pasiduoti nevilčiai negalima. Blogiausiu atveju, nuskęsime bent jau klausydamiesi įdomios muzikos.
