Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dalia Michelevičiūtė: Spektaklyje „Moters portretas“ išvysite ir mano gyvenimo bruožų

Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Dalia Michelevičiūtė vasario 21 d. pakvies į ketvirtąją LNDT 75-ojo sezono premjerą – spektaklį „Moters portretas“, kurį kuria pagal lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eiles.
Aktorė Dalia Michelevičiūtė
Aktorė Dalia Michelevičiūtė / D.Matvejevas nuotr.

Artėjant premjerai Dalia Michelevičiūtė pasakoja apie „Moters portreto“ kūrimo niuansus, pažintį su Wisławos Szymborskos poezija, moters ir moteriškumo svarbą šiame spektaklyje.

– Su Wisławos Szymborskos poezija dirbote jau anksčiau. Prieš daugiau nei penkiolika metų vaidinote spektaklyje pagal jos eiles „Stotis N mieste“. Kaip apskritai atradote Wisławą Szymborską, jos eiles?

– Man patinka eilės, skaitau daug poezijos. Ji atveria vaizduotės ribas, jaudina širdį ir protą.

Kai Wisława Szymborska tapo Nobelio premijos laureate, Lietuvoje išėjo dvikalbė jos poezijos rinktinė. Knyga papuolė man į rankas, perskaičiau ir man labai patiko tos eilės. Tada pradėjau galvoti, kokį būdą rasti perteikti jos poezijai. Atsirado spektaklis „Stotis N mieste“. Tai buvo džiazo perkusininko Arkadijaus Gotesmano ir mano bendra idėja. Ieškojome netradicinių poetinio žodžio minties perteikimo būdų. Norėjome spektaklį padaryti dinamišką, išvengti monotonijos ir tradicinės patetikos. Ieškojome būdų, kaip galėtų žodžio muzikalumas derėti su būgnais, perkusija, su muzika ir šokiu. Mane visada domino dermės tarp įvairių menų ieškojimas. Menų „dialogavimo“ netrūks ir spektaklyje „Moters portretas“.

Kamilė Zickytė nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė
Kamilė Zickytė nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė

– Kokia yra Wisławos Szymborskos poezija?

Kiekvienas geras menas, mano manymu, turi galią mumyse supurtyti tuos egzistencinius klodus, kurie išjudina gyvenimo prasmes.

– Ji yra labai egzistenciška. Balansuojanti ant vilties ir nevilties ribos. Labai ironiška ir lakoniška. Kai Wisława Szymborska buvo pasiūlyta Nobelio premijai, visi kritikai pripažino, kad jos eilės dėl savo lakoniškumo yra labai paveikios ir talpios. Kaip sakė mano vienas pažįstamas matematikas, tarsi skaitai skaitai jos eiles, eilėraštis plaukia, o pabaigoje kaip trenkia per galvą lyg su vėzdu netikėta prasmė.

Kiekvienas geras menas, mano manymu, turi galią mumyse supurtyti tuos egzistencinius klodus, kurie išjudina gyvenimo prasmes. Dabar kai įsigalėjo mirties kultūros ženklų klestėjimas, yra tiesiog būtina kalbėti apie gyvybės vertę, apie viltį, apie tai, kad mes turime saugoti vieni kitus, mylėti. Aišku, spektaklis bus ne tik apie tai, jame bus ir mano gyvenimo bruožų. Mano, kaip žmogaus, kuris darbuojasi teatre ir kine. Kaip aktorės, režisierės. Žiūrovai spektaklyje išvys ir mano gyvenime reikšmingus žmones.

D.Matvejevas nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė
D.Matvejevas nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė

– Spektaklį „Stotis N mieste“ Jums teko vaidinti Günteriui Grassui, Czesławui Miłoszui ir Wisławai Szymborskai. Kaip spektaklį priėmė pati poetė?

– Ji nemėgo savo tekstų interpretacijų. Greičiausiai ji tikrai buvo tik žodžio žmogus. Dėl to, man atrodo, pagal jos tekstą nėra nė vienos dainos sukurta. Aš nemanau, kad savo darbu jos eiles kaip nors sumenkinu, manau, kad suteikiu galimybę ir kitiems žmonėms tai išgirsti.

Kai vaidinau Krokuvoje, gavau jos autografą ir tai yra man svarbus prisiminimas, tačiau ji sudarė šalto žmogaus įspūdį. Poezijoje ji man net panaši į chirurgę: ranka nesudreba, kai išpjaudinėja bet kokius sentimentalumus. Kuo jau kuo, bet jausmingumu jos niekas negalėtų apkaltinti. Ji sarkastiška, šalta. Eilėse vyrauja temos apie tai, kad mes negalim kito žmogaus iki galo pažinti, kaip ir savęs. Giluminis kito žmogaus klodas taip ir lieka mums nepasiekiamas.

D.Matvejevas nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė
D.Matvejevas nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė

– Prie W. Szymborskos eilių po 15 metų grįžtate su tais pačiais kūrėjais, su kuriais dirbote spektaklyje „Stotis N mieste“: scenografu Linu Liandzbergiu ir kostiumų dailininke Kristina Mališauskiene. Tai greičiausiai ne atsitiktinumas?

– Ne atsitiktinumas. Pirmiausiai aš juos vertinu kaip savo srities profesionalus, o antra – jie yra mano bičiuliai, kuriais galiu pasitikėti kaip savimi. Turiu mintyje, kad ką mes bekurtume, stengiamės būti maksimaliai atviri sau. Iš esmės šis spektaklis – tai vyro ir moters dialogas. Tas vyras nekonkretizuotas, bet jis visuomet jaučiamas. Darbas su scenografu Linu Liandsbergiu yra vyro ir moters dialogas, kūrėjų partnerystė. Jis poetiniam žodžiui prideda vizualumo, modernumo, ir netikėtų sprendimų – mes nevengiame šiandieninio gyvenimo realijų.

– Jau tuomet spektaklyje naudojote daug medijų. Dėl to netgi buvote nesuprasti teatro kolegų. Kokių modernių sprendimų pamatysime „Moters portrete“?

– Tiesą sakant tuomet, kai kūrėme spektaklį „Stotis N mieste“ norėjome būti modernūs. Mes pirmieji pradėjome spektaklyje naudoti video, todėl iš legendinių teatro aktorių susilaukėme kritikos, nors dabar jie teigia, kad kritikavo patį video, ne spektaklį (juokiasi).

Dabar vėlgi norėjome būti ultramodernūs ir nenaudoti video, kas teatre jau taip įprasta. Apskritai nesinori kažką naudoti ar nenaudoti savitiksliai, pirmiausiai būtina galvoti, ko reikia, kad išskleistum žodžių prasmę.

Vaizdo medžiaga leidžia praplėsti teatro dėžutės ribas, leidžia įtraukti gyvenimo aktualijas. Tai yra neišvengiama, nes mes gyvename tokioje informacinėje krušoje, kur esame nuolat atakuojami skambučiais, trumposiomis žinutėmis, nesiliaujančiomis naujienomis iš interneto tinklų, portalų. Todėl šiais laikais, kai visi gyvena vaizdais, ir spektaklyje reikia vizualumo, kad jis būtų įdomus šiuolaikiniam žmogui, kad žiūrovą pasiektų poezijos žodis, jo prasmė.

„Good Life Photography“ nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė
„Good Life Photography“ nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė

– Kokie yra spektaklio pagal eiles kūrimo niuansai?

– Yra labai sunku, nes poetiniai tekstai yra kaip vandenynas. Juos reikia suverti ant vienos smilgelės, suvesti į vieną liniją, atrinkti, kas tinka. Vis tiek scena reikalauja tam tikro siužetiškumo. Yra scenos logika, veiksmas turi būti motyvuotas. Rašydama šią poetinę kompoziciją, aš siekiau sukonkretinti veiksmą. Tai buvo sunku, nes eilėraščiai ne visada pasiduoda tokiam siužetiniam išdėstymui, tačiau buvo įdomu.

Spektakliui atrinkau savo širdžiai mieliausius eilėraščius. Gera literatūra turi tokią savybę, kad ji suskamba įvairiais mūsų gyvenimo tarpsniais. Žmogus, kuris eina į teatrą arba į kiną, tą valandą yra priverstas gyventi tamsoje su matomu personažu. Veikėjas scenoje vis tiek tam tikras prasmes ir klodus iškelia žmoguje. Norisi, kad žiūrovas tą viršvalandį pakeliautų su mumis, su tekstais ir atrastų savąsias prasmes. Aš dar labai norėčiau užakcentuoti, kad tuose egzistenciniuose tekstuose ieškau džiugesio, bet ne kaip psichologinės būsenos, o kaip ontologinės. Aš ieškau juose vilties, džiaugsmo ir skaidrumo.

– Ką galėtumėte pasakyti skeptiškai nusiteikusiam vyrui, kuris galvoja, kad tai spektaklis tik moterims?

– Aš jam pasakyčiau: „Ateik ir pažiūrėk!“ (juokiasi). Mano noras yra, kad šis spektaklis moterims įskiepytų viltį gyventi, o vyrus įkvėptų dar aistringiau jas mylėti.

Aurimo Šrubėno nuotr./Dalia Michelevičiūtė
Aurimo Šrubėno nuotr./Dalia Michelevičiūtė

– Jūs suvaidinote daugybę skirtingų įsimintinų moterų vaidmenų: Jeanne d'Arc, Marilyn Monroe, Elžbieta Pirmoji, Pepė Ilgakojinė, senjora Kapuleti. Ar galėtumėte išskirti universalias kiekvienai būdingas moteriškąsias savybes ar visos moterys yra skirtingos?

– Sunkus klausimas. Aš kartais susimąstau, kas yra moteriškumas. Man, pirmiausiai, tai yra širdies jautrumas, švelnumas.

Vyras ir moteris sukurti taip, jog jie trokšta sutikti vienas kitą, kad patenkintų bendrystės ir pilnatvės ilgesį. Mes visi esam pašaukti meilei, ateiname į pasaulį tam, kad išmoktume mylėti.

Moters idealas man yra Mergelė Marija, jos širdies talpumas. Dievo Motina, kuri viską sutalpino savo širdyje.

Moteriškumo kaip ir asmens neįmanoma įsprausti į vienus rėmus. Tačiau vis tiek kiekvienos valdovės ar laukinės moters širdyje yra ir švelnumo, ir meilės ilgesys. Ir motinystės instinktas – ne tik biologinės, bet ir dvasinės motinystės instinktas glūdi mumyse. Aš pati turi kelis vaikus, kuriuos globoju, stengiuosi juos kreipti teisingu gyvenimo keliu ir jaučiu su jais labai stiprų dvasinį ryšį. Kartais tai daugiau nei gali duoti biologinės motinos. Manau, kad tai labai svarbu dabar, kaip taip trūksta sektinų autoritetų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs