Menų spaustuvės programą „Atvira erdvė“ laimėjote 2020 metais, bet premjera dėl karantino ne kartą buvo atidėta, kaip jaučiatės, kad spektaklis „KISSMAS“ pagaliau bus parodytas? Koks spektaklio kūrybinis procesas karantino metu?
Teklė Kavtaradzė: Labai laukiame, kada galėsime pabaigti visą kūrybinį procesą ir spektaklį pristatyti žiūrovams, net jei jų kiekis bus labai nedidelis. Kūrybinis procesas buvo fragmentiškas, su atsitraukimais. Turėjome kelis kūrybinius etapus, kurie persiklojo pauzėmis. Tačiau, manau, kad mūsų spektaklio atveju tai tik į naudą. Manau, man pačiai kaip debiutuojančiai režisūroje ir vaidyboje tame pačiame kūrinyje, reikėjo laiko, pauzių, atsitraukimo galimybių.
Artūras Dubaka: Neseniai kalbėjome, kad iš esmės buvome pasiruošę išleisti spektaklį prieš pusmetį, kaip ir buvo planuota, bet per tuos papildomus šešis mėnesius prisidėjo labai įdomių dalykų, atradom tikslesnių vaidybinių vietų ir ištobulinom scenografiją. Mums visiems papildomas laikas išėjo į naudą. Žinoma, susitikimai komplikuoti, vis kažkam tenka izoliuotis, kažkas serga, bet kūrybiniam procesui tai suteikė daugiau pliusų, nei minusų.
Spektaklis kurtas remiantis paauglių patyrimais, kaip pavyko į patį spektaklio kūrybinį procesą įtraukti paauglius?
Teklė Kavtaradzė: Sakyčiau, kad rėmėmės paauglių patyrimais, paauglystės išgyvenimais plačiąja prasme. Tai nėra dokumentinis spektaklis, kuriame naudojame paauglių istorijas. Situacijas kūrėme ir vystėme improvizacijų metu iš savų patirčių, o su paaugliais tikrinomės, lyginome mūsų ir jų išgyvenimus ir suvokimus apie save šiame laikotarpyje. Kartu su paaugliais turėjome neįtikėtinai vaisingas dirbtuves 2020 metų rugpjūčio mėnesį, dirbtuvės buvo tik trijų dienų, o tapo neįtikėtinai svarbia patirtimi. Su jais darėme ir temos tyrimą, susipažinimą su šios dienos paaugliais ir jų išgyvenamais patyrimais, rodėme jiems pirmuosius savo kūrybinio proceso variantus. O svarbiausia – jie tapo mūsų pagrindiniais konsultantais ir pagalbininkais. Išlaikytas kontaktas su jais tapo labai svarbia viso kūrybinio proceso dalimi. Kvietėmės juos, kai rodėme spektaklio eskizą rudenį, įvairiais klausimais konsultuojamės su jais mūsų bendroje grupėje. Jie tapo ir mano magistrinio darbo dalimi. Su dešimčia iš jų kalbėjausi apie spektaklyje kuriamus paauglių personažus, kuriuos vaidiname mes, suaugę žmonės. Mano vaidybos magistro studijų darbo tema „Paauglio vaidmens kūrimas, įtraukiant 13-18 metų jaunuolių auditoriją”, su jais ir analizavau mūsų kuriamus vaidmenis ir aiškinausi, kas paaugliams svarbiausia kai suaugęs žmogus vaidina jų amžiaus personažą.
Artūras Dubaka: Kūrybinio proceso pradžioje daugiausia kalbėjomės apie savo paauglystės patirtis, matyt dėl to mano personažas susikūrė toks pusiau aš, bet dirbant kartu su paaugliais tas personažas apaugo naujomis savybėmis, atsišviežino, juk mano paauglystė buvo prieš 15 metų, tie prisiminimai tokie padriki, o čia žmonės dabar išgyvenantys šį etapą taip gražiai įvedė mus į tą atmosferą. Po bendro darbo su paaugliais galvojau tokias dvi priešingas mintis – „Kokie dabar laisvi ir įdomūs žmonės” ir „Hmmm, jie niekuo nesiskiria nuo mūsų”, gal skiriasi kažkas, bet esmė vis tiek ta pati.
Kokia buvo Jūsų pačių paauglystė? Ar statant šį darbą stengtasi atsiriboti nuo savo patirčių, ar kaip tik jas prisiminėte ir stengėtės jomis pasinaudoti?
Teklė Kavtaradze: Mūsų patirtys yra svarbi dalis viso spektaklio. Nors nenaudojame kažkokių konkrečių išgyventų istorijų, remiamės visiems pažįstamomis būsenomis ir patirtimis. Nuo prisiminimų savo paauglystės pradėjome visą kūrybinį procesą – su visa komanda tyrinėjome kokias asociacijas turime su tuo laikotarpiu, ką išgyvenome, ar tai panašu ar skiriasi. Įdomu, nes visa komanda turėjo ganėtinai skirtingų patirčių, todėl šie skirtumai praturtino ir tikslino, koks įvairus gali būti paauglystės laikas ir jį išgyvenantys žmonės.
Artūras Dubaka: Man didžiausia motyvacija kurti šį darbą – mano asmeninė patirtis paauglystėje. Ji buvo visokia, turėjau labai tamsių akimirkų kai jaučiausi visų atstumtas, turėjau ir labai šviesių kai jaučiausi visų mylimas ir išsipildęs. Kartu su Tekle kurdami atkapstėm įvairių uždarytų patirčių, kurios kažkur nusėdusios ir neišsakytos. Labai norisi perduoti dabartiniams paaugliams kažką, ypač tiems, kurie vis nesuranda savęs – padrąsinimą, kad viskas tikrai bus geriau ir stabiliau, ar tiesiog vaidinant personažus perteikti žinutę, kad mes jus suprantam, tikrai jus suprantam, būdami paaugliai esate ne vieni.
Kaip manot, ar skiriasi Jūsų paauglystė, nuo šiuolaikinės kartos paauglystės?
Teklė Kavtaradze: Kadangi mums tai ir norėjosi išsiaiškinti su šių dienų paaugliais, supratome, kad esmė ir pagrindas yra tas pats. Vidinės įtampos, chaosas, poreikis atrasti, suformuoti save, lyginimasis su kitais, nerimas, svajonės, fantazijos, baimės, polinkis tyrinėti, rizikuoti yra labai bendra. Ir tai, kad dabar kitokį vaidmenį vaidina technologijos, savęs vaizdavimas, kitų stebėjimas socialiniuose tinkluose tik paryškina šias temas, bet neišskiria šiuolaikinių jaunuolių, kaip kitokių.
Artūras Dubaka: Keičiasi muzikos stiliai, žargonas ir kiti aplinkos dalykai, esmė lieka ta pati – virsmo laikas, branda, savęs ieškojimas, savo žmonių rato kūrimas, hormonų audros, meilės. Manau tie esminiai dalykai buvo prieš tūkstančius metų, dar kai nebuvo net termino „paauglys”.
Kodėl pasirinkote būtent šią temą? Nes tiek pati tema, tiek auditorija nėra lengva.
Teklė Kavtaradze: Man auditorija neatrodo „sunki”, ji įdomi ir sava. Yra iššūkių, bet jie man kažkuo artimi. Tam tikra prasme, kartais man atrodo lengviau bendrauti su paaugliais nei suaugusiais. Dažnai taip jaučiuosi. Pasirinkdama šią temą pati nustebau, kad norisi kurti apie paauglystę ir paaugliams ne tiek dėl savo paauglystės patirčių, kiek šviežiausių išgyvenimų. Paauglystė – viena pirmųjų asmenybinių krizių, transformacijų, sudėtingas ir pažeidžiamas laikotarpis. Kuo daugiau gyveni, tuo aiškiau pasidaro, kad tokie laikotarpiai kartojasi, nors ir keičiasi. Tai pirmiausia aš norėjau kalbėti apie paauglystę, kaip vieną tokių vidinės kaitos, kismo, iššūkių laiką, kai žinai, kad dalykai keičiasi, bet kol neatsiduri „kitoje pusėje” yra labai baisu. Baisu, kad neatrasi prieš tai turėtos ramybės ir savasties. Visa laimė, ta „kita pusė” tikrai yra ir pavyksta ją pasiekti. Apie tai ir norisi kalbėti. Manau, kad bet kuriam sunkiam laikotarpiui mes ieškome paramos, palaikymo, vilties. Norėčiau ir tikiuosi, kad šis spektaklis irgi atliks tokį vaidmenį tiems, kam to reikia.
Artūras Dubaka: Ši tema liečia, skauda, kirba. Kai susėdom keturiese ir pradėjom kalbėti apie savo paauglystės patirtis, tam, atrodė nebus galo, visi tiek iškapstėm humoro, skausmų, pasididžiavimų, nuopuolių, absurdiškų situacijų, meilės istorijų. Visiems ta tema buvo gyva, visi turim neužbaigtų ir neišsakytų dalykų iš šio laikotarpio.
Tekle, esi žinoma dramaturgė, studijuojanti aktorė ir tai bus tavo režisūrinis debiutas teatre. Kaip pavyksta aprėpti tiek skirtingų sričių? Ar kūryboje jos persipina ir padeda viena kitai?
Teklė Kavtaradze: Jaučiu nemažai įtampos ir streso, tačiau taip pat – džiugų jaudulį ir džiaugsmą. Juokiuosi iš savęs, kad kaip ir man būdinga pasirinkau sudėtingiausią kelią: debiutuojant režisūroje būti iš viso trijuose vaidmenyse. Vaidinti, rašyti ir režisuoti. Toks rimtokas „krikštas”. O tuo pačiu žinau, kad nemačiau geresnio varianto būtent šios idėjos atveju. Žinojau ir jaučiau, kad toks yra kelias. Manau, kad aš visada norėjau režisuoti, tačiau tam reikėjo laiko, patirties, pasiryžimo. Dabar tarsi iš naujo turiu pristatyti save kaip vaidinti ir režisuoti norinčią kūrėją. Bet tiesa ta, kad taip buvo visada, aš niekada nebuvau dramaturgė, kuri žino, kad nori tik rašyti. Visada žinojau, kad noriu kurti teatrą ir kiną, būnant ne tik „už kadro”, ne tik „ant lapo”. Tačiau šis etapas nelengvas, nors ir jaudinantis. Turiu naujai pristatyti save. Tai nėra lengva, reikia daug drąsos, vidinės tvirtybės ir ramybės.
Spektaklio scenografija yra pakankamai iššaukianti, kaip ją sugalvojote? Papasakokite plačiau.
Teklė Kavtaradze: Idėjos formavosi ir tikslinosi bendros kūrybos ir diskusijų, ieškojimų principu, tačiau labai džiaugiuosi, kad scenografo ir kostiumų dalininko Antano Dubros braižo nepaslėpsi ir esu jam be galo dėkinga už jo indėlį, idėjas, kūrybiškumą. Jeigu ne jis – net ir viso spektaklio idėja – paaugliai vasaros stovykloje – galbūt būtų kitokia. Jis „atnešė” mums žolę, mėnulį (ekraną), ir visų mylimus paauglystės atributų kostiumus: cigaretę, prezervatyvą,
ipsą, tamponą. Antano kūryba gyva, improvizuota, drąsi, todėl natūraliai derėjo su mūsų paieškomis, pasidalinimais, idėjos plaukė viena iš kitos.
Artūras Dubaka: Aš nežinau ar scenografija labai iššaukianti, gal labiau juokinga. Manau paaugliai dar ne to prisižiūrėję. O iššaukiantys kostiumai gimė iš dalies dėl to, kad norėjome spektaklyje numerio, pašiepiančio tuos nieko nemotyvuojančius motyvacinius pasirodymus paaugliams, kuriuose suaugę žmonės gėdingai bando įvaldyti paauglių leksikoną ir tapti jų „draugeliais” tuo pat metu perduodami kokią nors akivaizdžią žinutę (pvz.: „nerūkyk ir būk kietas”). Man tie kostiumai simbolizuoja tą suaugusiųjų moralizavimą, bandant pritapti ir „nusileisti iki paauglių lygio”, nesuprantant, kad geriau būtų tiesiog pasikalbėti kaip žmogui su žmogumi.
Ateities planai.
Teklė Kavtaradze: Užbaigti ir pristatyti spektaklį žiūrovui. Svajoju, kad spektaklis nebūtų parodytas tik Atviros erdvės projekto rėmuose, kad ateityje jį pamatytų kuo daugiau paauglių, o mes gautume atgalinį ryšį – ar jiems „kalba”, ar jie „jaučia”, kas dar jiems svarbu. Aš asmeniškai po spektaklio turėsiu pabaigti magistrinio darbo rašymą ir magistro studijas. O toliau laukia dar daugiau kūrybos! Turiu minčių ir toliau kurti paaugliams ir ne tik (šypsosi).
Artūras Dubaka: Tikiuosi, kad atsidarys pasaulis ir gastroliuosim kur tik įmanoma!
