Kartu su režisiere Dalia Ibelhauptaite, didingą muzikos kūrinį ruošia maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei būrys geriausių operos solistų, kurių priešakyje – pagrindinę partiją atliksiantis Edgaras Montvidas.
Vienas ryškiausių Lietuvos tenorų pastaruoju metu dainuoja tokiuose teatruose, kaip Londono Covent Gardeno Karališkoji opera, La Monnaie opera Briuselyje, Santa Fe opera JAV, Versalio karališkoji opera Paryžiuje, Komishe opera Berlyne ir daugelis kitų. Jo pasirodymai sutinkami su didžiuliu publikos ir ekspertų entuziazmu, o Lietuvoje – ir ilgesiu. Pats solistas ne kartą yra sakęs, jog grįžti dainuoti į gimtą šalį visuomet norisi ir jis pats laukia šių progų, ypatingai kartu su „bohemiečiais“, – juk jis – vienas ištikimiausių šios šeimos narių, čia sukūręs savo svarbiausius vaidmenis: pirmąjį Rudolfą, apdovanojimais įvertintą Verterį ir išskirtinį Lenskį.
Kalbant apie šeimą, – šiam projektui D.Ibelhauptaitė subūrė vieną stipriausių desantų. Scenoje išvysime Vokietijoje dirbančius Laimoną Pautienių ir Almą Švilpą, neseniai visus sužavėjusį Skarpijos vaidmeniu „Toskoje“, Tadą Girininką, kurio naujausias roles greitai teks skaičiuoti bene dešimtimis, iš motinystės atostogų grįžusią žavingąją Ievą Prudnikovaitę, išraiškingąją „Trubadūro“ Azučeną – Jovitą Vaškevičiūtę ir dar daugiau...
Svarbiu momentu „Fauste“ taps ir kūrybinės komandos sugrįžimas, – po 5 metų pertraukos Kongresų sceną pažaboti vėl imsis garsūs britų teatro profesionalai, šiandien jau įvertinti ne vienu apdovanojimu: šviesų dailininkas Peter Mumford ir scenografas Dick Bird. Šie kūrėjai buvo pirmieji, ėmęsi neįtikėtinų ir ambicingų „bohemiečių“ planų. Būtent jų išmonė pagimdė legendinę „Bohemą“, „Svynį Todą“, „Oneginą“... Per paskutiniuosius penkerius metus P.Mumfordo pavardė tapo neatskiriama Niujorko Metropoliteno afišų dalis, o D.Bird darbai puošia Londono Covent Gardeno, Anglijos nacionalinės ir Berlyno operos teatrų scenas.
Prie jų prisijungia ir Jon Morrell, publikos gerai pažįstamas ir jau spėtas pamėgti kostiumų dailininkas, kurio sudėtingiausius užmojus įgyvendinti šį kartą padės ne kas kitas, o paties Juozo Statkevičiaus mados namai. D.Ibelhauptaitė be galo džiaugiasi tokiu bendradarbiavimu: „Tai tik parodo, jog visi mūsų kūrėjai yra aukščiausios klasės profesionalai, pasirengę dirbti kartu pačiais svarbiausiais kūrybiniais momentais. Nors kai kam tokio lygio pajėgų susibūrimas Kongresų salėje gali atrodyti tikra beprotybė.“
Plačiau pristatydama naująjį spektaklį, režisierė daug dėmesio skyrė pasirinktam laikmečiui: „Juk „Faustą“ visi žinome nuo mokyklos, jei ne operą, tuomet ją įkvėpusį Goethės šedevrą. Juo visais laikais domėjosi ir kompozitoriai, – šios istorijos interpretacijų rasime ir Bethoveno, Šumano, Berliozo, Listo, Vagnerio kūryboje. Š.Guno „Faustas“ – vienas didžiausių ir sudėtingiausių operos kūrinių, kurio pagrindines melodingas ir virtuoziškas Fausto, Mefistofelio ir Margaritos arijas atlikti yra tikras prestižas geriausiems pasaulio operos solistams. Ilgą laiką tai buvo viena populiariausių operų. Paskutiniu metu ji statoma kiek rečiau, mat ne visi kolektyvai gali sau leisti tokios didelės apimties kūrinį ir jam reikalingus išteklius. Būtent dėl to tai ir tapo mūsų dešimtmečio iššūkiu.
Puikiai žinoma Fausto istorija ypatingai aktuali ir šiandien, kuomet gyvename pasaulyje, kuriame esame skatinami galvoti apie tai, ko dar nepadarėme, nesuspėjome, nepasiekėme. Labai skubame gyventi ir galvodami, jog kiekviena proga yra vienintelė, dažnai linkstame į kraštutinumus. Šiandien mes siekiame ne mokslo, žinių, dvasinių vertybių, o materialinių turtų. Būtent į tai ir atsigręžia ir Mefistofelio suviliotas Faustas, – savo gyvenimo saulėlydyje vienišai dienas leidžiantis daug pasiekęs mokslininkas, atidavęs savo gyvenimą žinioms.
Labai skubame gyventi ir galvodami, jog kiekviena proga yra vienintelė, dažnai linkstame į kraštutinumus.
Žinoma, jog šią, viduramžiuose vykstančią istoriją galima lengvai perkelti į mūsų dienas, tačiau tiek Getės, tiek Guno kūriniai savyje turi kažkokios ypatingos mistikos, jog tai norisi kažkaip išlaikyti.
Iš dalies dėl to mes pasirinkome 1870-uosius metus, Paryžių, Prancūzų – Prūsų karo išvakares, – tikrojo dekadanso, hedonizmo laikus, talpinusius velniškus malonumus, pramogas ir didžiulį religingumą, dieviško grožio katedras, Valpurgijos nakties orgijas, įspūdingus kabareto pasirodymus ir... žiaurų skurdą. Taip pasakojime išlieka kažkokia magiška skraiste apgaubto laikmečio žavesio, leidžiančio mums imtis daugybės ryškių ir drąsių vizualių sprendimų bei išlaikyti tą visus paskandinusį paleistuvystės rūką bei plonytę liniją skiriančią meilę ir žvėrišką aistrą.
Žinoma, tai nebus nei istorinis spektaklis, nei tuštybių mugė, – ruošiantis šiam darbui iš tiesų norėjosi gilaus, mąslaus kūrinio bei galimybės pažvelgti į gerai žinomą istoriją iš tam tikros distancijos. Juk čia nagrinėjamos mums visiems svarbios temos apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galėtume paaukoti vardan savo svajonės? „Faustas“ narplioja aštriausias žmogaus aistras ir vidinius konfliktus, jo nesustabdomą norą turėti vis daugiau ir daugiau...“
Pasak D.Ibelhauptaitės, „Fausto“ premjera be abejonės pavergs melomanus, didžiulėmis arijomis ir ryškiais muzikiniais numeriais.
Be to, spektaklis bus itin vizualus – tiek scenografas, tiek ir kostiumų dailininkas giliai panirę darbuojasi pasirinktame laikmetyje, suteikiančiame jiems beribes fantazijos galimybes. Tiesa, laimingos pabaigos, kaip ir pridera operai, režisierė nežada: „Nepanašu, jog Faustas kada nors galėtų grįžti atgal. Jis nusigyvena iki tiek, jog tampa savo paties iškamša, praranda ne tik savo žmogiškąją šviesą, tačiau sudaužo ir kitų gyvenimą.“
Vilnius City Opera Š.Guno „Faustas“ – vasario 15-19 d. Vilniaus kongresų rūmuose.
