Vladas Bagdonas, suvaidinęs ne viename E.Nekrošiaus spektaklyje, sakė, jog darbas su juo nepalyginamas su niekuo kitu.
„Tai buvo labai žmogiškas, labai gilus darbas. Jam užtekdavo pateikti tik užuominą, bet toji užuomina būdavo tokia stipri, kad galėdavai pasičiupęs imti ir manyti, kad tai tavo. Kiekvienas artistas galėdavo suprasti, ko jis iš jo nori. Tai tiesiog didžiulė nelaimė. Užuojauta Nadieždai, užuojauta vaikams, užuojauta visai Lietuvai. Tai didžiulė netektis“, – kalbėjo aktorius.
Aktorė Viktorija Kuodytė sakė, jog E.Nekrošius jai reiškė kūrybinio kelio pradžią: „Pradžią ne tik aktorystės, bet kūrybos bendresne prasme. Tai buvo žmogus, kuris gyvenimo prasmę suvokė tik tuomet, kai kūrė. E.Nekrošius pirmiausia išmokė šito ir ta mokykla tęsiasi iki dabar.
Net radus, atrodo, gerą idėją, jis ragino ne pasitenkinti ja, o ieškoti kitų dešimties, dvidešimties idėjų – galbūt jos nebūtinai bus geresnės, bet svarbu galvoti, jog dar „neišsipildei“ savo geriausios idėjos radime. Turbūt tai ir yra gyvenimas.”
Pasak jos, E.Nekrošius iš kitų režisierių išsiskyrė tuo, kad mažai kalbėdavo, mažai dalindavosi savo sukurtu būsimo spektaklio pasauliu.
„Vadinasi, aktorius turi būti ypatingai dėmesingas ne žodžiui, kurį pasakys režisierius, bet jo giluminėms mintims, užuominoms ir būti pasiruošęs priimti E.Nekrošiaus pasaulį“, – kalbėjo V.Kuodytė.
Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, prisimindamas E.Nekrošių, sakė: „Mes su Eimiu beveik kartu mokėmės, jis buvo vyresniame kurse. Kai jis išvažiavo mokytis į Maskvą, aš važiuodavau į Maskvą žiūrėti spektaklių, gyvenau jo bendrabučio kambary. Mes bendravom, eidavom kartu į spektaklius. Jis buvo tas žmogus, kuris man parodė „Pamišėlio užrašus“, kurie man tapo „etapiniu“ spektakliu – literatūrą man parodė būtent Eimis.
Kai jis grįžo, aš jau buvau pripažintas kaip Vaitkaus aktorius. Visą laiką, kai ateina jaunas režisierius, jis nori sukurti kažką savo ir suburti savo žmonių ratą. Ir mes su juo kažkaip prasilenkėme. Bet sekiau jo darbus, jis sekė mano darbus.
Labai švarus žmogus, labai gilus žmogus, labai jautrus žmogus. Man Eimis visad atrodė kaimo siela. Kadangi pats iš kaimo gavau labai daug filosofijos, žmogiškumo, atjautos, gamtos pojūčio supratimo, tai ir Eimis, kuris pats buvo nuo Dubysos krantų, atėjo su sveika, lietuviška kūrybine žemdirbio dvasia. Joje yra ir birbynė, ir Bachas, ir filosofija, ir nepasakyti žodžiai”, – kalbėjo V.Masalskis, reiškęs užuojautą visam Lietuvos teatrui ir su E.Nekrošiumi dirbusiems kūrėjams.
Naujausio savo spektaklio „Raudona“ premjerą, kuri įvyks šią savaitę, jis teigė skirsiantis E.Nekrošiui.
Režisierius Gintaras Varnas sakė, jog E.Nekrošius buvo vienas jo mokytojų.
„Jis buvo stebuklas. „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani…“, „Dėdė Vania“… Tai buvo visiškai nematytas tyro oro gurkšnis, teatro magijos reiškinys. Didelis menas, tikrąja to žodžio prasme.
E.Nekrošių kažkada Amerikoje pavadino genijumi. Turbūt jis toks ir buvo. Ir tikriausiai didžiausias mūsų laiko režisierius“, – teigė G.Varnas.
Kompozitorius Faustas Latėnas teigė, jog šiandien be Eimunto Nekrošiaus indėlio nebegalime įsivaizduoti Lietuvos teatro.
„Mano kūrybinis kelias prasidėjo su E.Nekrošiumi. Pirmasis mano darbas su juo buvo „Kvadratas“, vėliau sekė „llga kaip šimtmečiai diena“, Čechovas, Shakespeare'as… Daugiau nei trisdešimt metų mes teatre buvome kartu. Jis buvo mano vedlys. Ir jo teatro supratimas man, kaip kompozitoriui, labai daug davė.
Netektis didžiulė. Dar buvo daug planų – jis visada norėjo dirbti. Ir su studentais, ir su daugybe kitų pasiūlymų, kuriuos gaudavo.
Bet tai, kokį indėlį jis padarė, kokį lietuviško, europietiško teatro ąžuolą pasodino, yra labai daug. Tai, ką jis nuveikė, yra neužmirštama. Be jo indėlio šiandien nebegalime įsivaizduoti Lietuvos teatro“, – kalbėjo kompozitorius.
Eimuntas Nekrošius buvo fanatiškai atsidavęs darbui ir padarė „nenusakomą įtaką“ Lietuvos teatrui, sako režisieriaus kurso draugas režisierius Algirdas Latėnas.
„Nenusakomą įtaką padarė Lietuvos teatrui, jam didžiulė didžiulė pagarba, kaip dirbo jis, kaip fanatiškai atsiduodavo darbui. Gyveno tik tuo darbu, kurį mokėjo. Tokio atsidavimo retai pamatysi“, – BNS sakė režisierius.
Jis kartu su E.Nekrošiumi baigė vadinamąjį „auksinį“ Dalios Tamulevičiūtės kursą, kuriame studijavo ir prieš dvi savaites miręs aktorius Arūnas Storpirštis, taip pat Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Remigijus Vilkaitis.
A.Latėnas prisiminė, kad baigus šį kursą, prieš E. Nekrošiui išvykstant studijuoti į Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą, kartu 1977-aisiais dirbo debiutiniame E. Nekrošiaus spektaklyje pagal Shelaghos Delaney „Medaus skonį“.
„Su juo mes bendravome kaip kursiokai, kaip kolegos, ne kaip režisierius su aktoriumi – darbas vyko nenormuotai, naktimis. Gal dėl to tie pirmieji jo spektakliai buvo tokie jautrūs. Po to buvo kelionių, gastrolių po pasaulį su jo spektakliais“, – kalbėjo A.Latėnas.
Režisierius sako, kad įsimintini buvo ir pirmieji žingsniai 1993-iaisiais rengiant pirmąjį Lietuvoje teatrų festivalį „LIFE“, kur E.Nekrošius pastatė Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“ – A.Latėnas čia sukūrė pagrindinį vaidmenį.
„Viskas buvo daroma per naktis. Jis visada prašydavo išsinagrinėti vaidmenį. Prie Puškino sėdėjome dviese gal mėnesį, viską nagrinėjome nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Po to jis sako – dabar jau pašnekėkime, kas vaidins. Sakau – ne, Eimuntai, išsinagrinėjome mes, o dabar tu rinksiesi, kas vaidins?“ – apie darbą kartu su režisieriumi kalbėjo A.Latėnas.
Režisierius E.Nekrošius buvo svarus, bet „žmogiško lengvumo“ turėjęs žmogus, iki pat gyvenimo galo puoselėjęs kūrybinius planus, sako jo kolega ir bičiulis kompozitorius Algirdas Martinaitis.
„Tai buvo žmogus svarus visomis prasmėmis: bendravimas su juo būdavo ne atsipalaidavimas, tas bendravimo svoris turėjo žmogiško lengvumo, ką jis galėjo jausti savo kūryboje“, – BNS sakė A.Martinaitis.
Daugiau nei tris dešimtmečius su E.Nekrošiumi dirbęs A.Martinaitis savo bendradarbiavimą pradėjo spektakliu „Pirosmani, Pirosmani“,
„Jis turėjo daug planų ir darbui, ir draugystei. Jis buvo žmogus, turėjęs milžiniškų tikslų savo nenusakomos apimties režisūroje, per labai sunkų režisūrinį darbą jis labai jautriai ir atsakingai įgyvendindavo kiekvieną žodį ir kiekvieną judesį. Kiek su juo dirbau, jis yra mano mokytojas“, – sakė jis.
Anot A.Martinaičio, gruodį E.Nekrošius planavo vykti į Italiją, Neapolį, kur ketino statyti pjesę pagal Shakespeare'o kūrybą.
„Tai būtų Shakespeare'o perdirbinys jį sušiuolaikinant – su mafija, įnešant itališko kolorito“, – pasakojo jis.
A.Martinaitis sako šią vasarą savaitę praleidęs Šiluvoje, E.Nekrošiaus sodyboje – režisierius susitikinėjo su žmonėmis, kurie kartu su juo mokėsi. Jis prisiminė, kad po viešnagių pas paprastus žmones, E.Nekrošius nemažai jų pakvietė ir į savo spektaklį.
„Žmonės įdėdavo mums tai sūrio, tai kiaušinių, pamatydavo jį, stebėdavosi – va, garbingas žmogus ir atvyksta į mano kiemą. Jis buvo labai paprastas. Jis kelis žmones pakvietė į spektaklį, Dantės „Dieviškąją komediją“ – buvo daug žmonių iš Šiluvos, iš apylinkių“, – pasakojo A.Martinaitis.
Režisieriaus E.Nekrošiaus mirtis Lietuvos kultūrai yra tragedija sako buvęs operos solistas Seimo narys Vytautas Juozapaitis.
„Tai yra siaubinga netektis, Lietuvos kultūrai tai yra tragedija. Yra šokas“, – antradienį BNS sakė parlamentaras.
Nors E.Nekrošius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra pastatęs ne vieną operą, V.Juozapaičiui su režisieriumi kartu dirbti neteko, tačiau jis E.Nekrošių pažinojo kaip žmogų–mįslę.
„Turbūt tai žmogus legenda, žmogus–mįslė, paslaptis, turbūt niekas ir neįminė, kas iš tikrųjų buvo Eimuntas Nekrošius. Turbūt paprastai tokie žmonės vadinami genijais, kurie labai mažai kalbėdami pasako viską arba išvis nekalbėdami pasako viską. Jų žvilgsnis, jų veido išraiška“, – sakė V.Juozapaitis.
„Žinoma, aš jį pažinojau, bet mes prasilenkėme scenoje. Jis pastatė ne vieną operą mūsų Operos teatre, bet man taip likimas susiklostė, kad neteko su juo tiesiogiai dirbti, bet aš stebėjau repeticijas, stebėjau spektaklius, kuriuos jis darė. Jie absoliučiai skyrėsi nuo kitų. Jį pamatęs iš karto gali pasakyti, kad tai yra Nekrošiaus spektaklis. Bet tai yra ne štampiniai Nekrošiaus spektakliai, bet tie giluminiai, kurių niekas negali pakartoti“, – pasakojo politikas.
Jis teigė iki šiol prisimenąs pirmąjį pamatytą E.Nekrošiaus spektaklį Jaunimo teatre Vilniuje.
„Aš dar buvau studentas ir mačiau Jaunimo teatre, kur jis daug metų dirbo, Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tada nelabai žinojau, kas tas Nekrošius. Kai pamačiau tą spektaklį, supratau, kad yra kažkas tokio, vardan ko verta būti mene, teatre“, – BNS sakė V.Juozapaitis.
Su režisieriumi E.Nekrošiumi iki pastarųjų dienų bendravęs aktorius Kostas Smoriginas sako palaikęs „labai žmogišką ryšį“, tačiau nepamiršęs ir savo kurso draugo reiklumo teatre.
„Pas jį nebuvo kavos pertraukų kada repetuodavome. Nors kai sirgdavo, repetuodavome ir po 20 minučių. Tai buvo neįtikėtinos fantazijos, neįtikėtino kūrybinio potencialo žmogus. Jis galėdavo ateiti ir naktį, paskaityti visą pjesę, papasakoti, kaip ji padaryta ar kaip bus padaryta – trečią valandą gerti kavą iki paryčių ir pasakoti. Taip ne kartą buvo atsitikę Stokholme, Italijoje“, – BNS pasakojo K.Smoriginas.
Jis su režisieriumi bendravo nuo pat studijų tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vadinamajame „auksiniame“ režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurse, sukūrė pirmuosius savo vaidmenis E.Nekrošiaus „Kvadrate“, „Pirosmani, Pirosmani“, taip pat įsimintinus personažus spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“, Shakespeare'o „Makbete“.
„Galiu jį įvardinti kaip genijų, kurį aš pažinojau gyvą esant – tai buvo Nekrošius“, – kalbėjo K.Smoriginas.
Jis neslėpė, kad teatro gyvenime būta ir konfliktų, nesusišnekėjimų. Vienas jų, anot K.Smorigino, buvo repetuojant „Dėdę Vania“, kur jis buvo „pasodintas ant atsarginių suolo“ ir turėjo pagrindinį vaidmenį užleisti savo kolegai Vidui Petkevičiui – konfliktą ėmėsi gesinti net rašytojas, dramaturgas Saulius Šaltenis, pati D.Tamulevičiūtė.
„Aš trenkiau pjesę į grindis, viskas pažiro, pabiro – aš išėjau, pasakęs, kad prabėgau pusę distancijos, o dabar tu mane, prakaituotą, sodini ant atsarginių suolo? Jis sureagavo normaliai (...), aš paskui sugrįžau, sukandęs dantis sėdėjau. Ir atsitiko paradoksas, kad aš vaidinau ne dėdę Vanią, o Astrovą, kurį prieš tai repetavo Remigijus Vilkaitis. Su juo atsitiko panaši istorija, jis kažko neišlaikė ir pasitraukė“, – pasakojo K.Smoriginas.
Jis tai pat sako, kad E.Nekrošius padėjo atskirti vaidybą nuo bohemiškų linksmybių – tai, anot jo, leido kai kuriems aktoriams išlaikyti meistriškumą, gauti vėlesnius vaidmenis.
„Jaunystėje mes paišdykaudavome, padėdavome vienas kitam grįžti į namus, nes šalia gyvenome, aš – Stiklių gatvėje, jis – prie Aušros Vartų. Visko buvo, bet vienu metu jis sustojo, kategoriškai pareikalavo, kad visi tą padarytų. Tie, kurie taip padarė, visi laimėjo, nes prasidėjo kiti etapai, rimtas darbas. Tai buvo pirmas režisierius ir žmogus, su kuriuo tapau profesionalu, tai buvo spektaklis „Kvadratas“, – prisiminė aktorius.
K.Smoriginas sako prisiminsiantis E.Nekrošių kaip žymųjį Gruzijos dailininką pjesėje „Pirosmani, Pirosmani“.
„Jis pragyveno nelengvą gyvenimą, buvo iš paprastos šeimos, nuo žemės: akmenys, vanduo, geležis. Norėčiau jį prisiminti tokį, koks už stiklo stovėjo Pirosmanis, taip, kad už stiklo stovi Eimis, toks visas miltais apibertas. Norėčiau jį prisiminti tokį šviesų, švarų, apibertą miltais“, – kalbėjo jis.
Teatro režisierius E.Nekrošius staiga mirė antradienio naktį ligoninėje Vilniuje. Jis pasijuto blogai grįžęs iš kelionės. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66-eri.
