Apie tai, kaip reikėtų vertinti šiuos ginčus, pačius apdovanojimus ir kokia yra žiuri komisijos darbo virtuvė savo patirtimi ir įžvalgomis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto, Teatrologijos katedros dėstytojai ir studentai, ne vienerius metus esantys ekspertais šalies teatro apdovanojimuose: Jurgita Staniškytė („Fortūnos“, „Auksiniai scenos kryžiai“), Edgaras Klivis („Fortūnos“), Rūta Mažeikienė („Fortūnos“), Ina Pukelytė („Fortūnos“), Kristina Steiblytė („Fortūnos“, „Auksiniai scenos kryžiai“), Rimantė Blažinskaitė (Jaunųjų teatro kritikų „Fortūnos“) ir Andrius Jevsejevas („Auksiniai scenos kryžiai“).
– Artėjant „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos dienai žiniasklaidoje pasirodė lietuviško teatro piliečių pasirašytas tekstas, kuriame keliamas netgi korupcijos klausimas. Kaip, jūsų manymu, reiktų vertinti šias reakcijas? Ar jos išties byloja apie tam tikras mūsų šalies teatro problemas ar tai tik natūrali neįvertinto menininko sindromo pasekmė?
Edgaras Klivis: Kaip rodo ir šių metų „Oskarų“ pavyzdys, svarbūs apdovanojimai dažnai sukelia diskusijų bangas, nusiritančias per žiniasklaidą. Viena šio reiškinio priežasčių ta, kad tuo metu padidėjęs populiariosios, masinės žiniasklaidos dėmesys gali būti tikslingai panaudotas iškelti įsisenėjusias problemas, parodyti jas plačiajai visuomenei, pasinaudoti viešumu. Pavyzdžiui, šių metų kontroversiškus all-white „Oskarus“ pakomentavo netgi JAV prezidentas Barackas Obama.
Ko gero, žmonių, pasivadinusių „lietuviško teatro piliečiais“ laiškas taip pat rodo, kad ir Lietuvoje yra problema – gilėjantis atotrūkis tarp centro (Vilniaus-Kauno) ir provincijos teatrinio gyvenimo, o „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos leido šią problemą pamatyti aiškiau ir pradėti apie ją kalbėti. Kam vis dėlto sunku pritarti, tai „piliečių“ pasirinktai pozicijai eiti ad hominem keliu, užsipuolant vieną ar du žmones, tarsi jie vieninteliai dėl minėto atotrūkio būtų kalti – tai trumparegiška ir visiškai nieko nepakeis, nes problemos slypi kur kas giliau – kultūros politikos ir finansavimo schemose.
Andrius Jevsejevas: Problema yra tai, jog mūsų kultūrinė bendruomenė labai nemėgsta skaityti juridinių tekstų, t. y. tų nuostatų, kurie apibrėžia žaidimo taisykles, šiuo atveju, „Kryžių“. Kadangi ekspertų komisija ne pati save paskiria, o tai daro pati teatro bendruomenė, tai dalinę atsakomybę turi prisiimti ir patys teatro praktikai. Komisija yra keičiama, ji nėra amžina.
Jurgita Staniškytė: Manau, kad nepaisant to, kokiais būdais prizai skirstomi, jie visada generuoja tam tikras kontroversijas, nes apdovanojimai siejasi su simbolinio kapitalo galia. Dar daugiau, viešas pripažinimas yra labai jautri asmeninė tema, juk turbūt nėra žmogaus, juolab kūrėjo, kuris sąmoningai ar nesąmoningai netrokštų būti pastebėtas ir įvertintas. Natūralu (ir manyčiau netgi sveika), kad kyla kontroversijos, daug svarbiau, kaip į jas reaguoja konkretaus meno lauko dalyviai. Būtent požiūris į apdovanojimus labai daug pasako apie konkrečios šalies kultūrą ir visuomenę. Ir čia svarbiausias skirtumas būtų tas, kad dėl „Oskarų“ JAV kino bendruomenėje kilo didelė aktyvizmo banga – ne anoniminis, o atviras požiūrio deklaravimas, nebijant veltis į ginčus, nesigąsdinant nei asmeninio, nei viešo konflikto.
Tuo tarpu Lietuvoje nepasitenkinimas neretai yra anonimiškas ir gana veidmainiškas, kai viešai sakoma viena, galvojama kita, o anonimiškai rašoma trečia. Labai sveika ir naudinga po apdovanojimų skirti laiko diskusijai, apie tai, kas įvyko, kodėl ir koks yra teatro status quo, kokius simptomus ženklina konkretūs (ne)įvertinimai. Bet tai reikėtų daryti atvirai, nes anonimiškumas menkina pačią teatrinę kultūrą.
Ina Pukelytė: Apdovanojimai teikiami jau beveik 20 metų, tiek „Auksiniai scenos kryžiai“, pakeitę „Kristoforus“, tiek „Fortūnos“. Dar nebuvo tokių metų, kad diskusija apie juos nebūtų neaktuali. Nesvarbu, ar ji išreiškiama viešai ar incognito. Bet tai yra natūralu, kaip yra natūralu siekti tam tikro simbolinio kapitalo ar galios. Dažniausiai nepatenkinti yra tie, kurie ateina į rinką, turi rasti vietą po saule, įgyti pripažinimą. Tas žaidimas yra kultūringesnis ir demokratiškesnis, kai rūpimomis temomis diskutuojama atvirai. Ir mažiau kultūringas, kai kažkas kažką šneka pasislėpęs.
Tos diskusijos teatralų tarpe yra aktualios, bet dažnai jie užmiršta, kad patys deleguoja ekspertus, patys sprendžia, kokiomis sumomis bus apdovanojami kolegos. Kiek teatrų bendruomenės įdeda energijos į apdovanojimų organizavimą bei realizavimą, tokį rezultatą ir turi. Čia turbūt reiktų tą kamuolį spardyti ne tik į vienus vartus.
Kristina Steiblytė: Išdalijus šiųmečius „Auksinius scenos kryžius“ teko atsidurti iškalbingoje situacijoje: keli teatralai, žinantys, kad esu komisijoje, aptarinėjo nominacijas, bet nė vienas manęs nepaprašė paaiškinti, kodėl buvo priimti būtent tokie sprendimai.
E.Klivis: Šiuo požiūriu teatro žmonių santykiai Lietuvoje man šiek tiek asocijuojasi su Sigmundo Freudo tyrinėtomis XIX a. buržua šeimomis, kur tam tikros temos buvo tabu, o vyrai, žmonos, tėvai ir vaikai neleisdavo sau racionaliai išsiaiškinti tarpusavio santykių, todėl anksčiau ar vėliau juos ištikdavo isteriniai stuporai, žiurkiažmogių kolapsai ir įsikalbėti paralyžiai. Tai toks edipinis bendravimo modelis, jame daug ambivalencijos (kai trokšti kritikų dėmesio ir kartu juos niekini), simbolinio paslėpto keršto ir niekam neišsakomų fantazijų, kurias lydi siaubinga kaltė.
Anonimiškai išsakyta ad hominem kritika „teatro piliečių“ laiške yra būtent tokių santykių pavyzdys. Tačiau tikiu, kad pamažu tie santykiai vis tiek kryps link post-froidistinių modelių, kolegiško ir (būtent!) pilietinio atvirumo – juolab, kad savo pačių šeimose mes tikrai nebegyvename kaip Freudo pacientai.
– O koks santykis egzistuoja tarp objektyvumo ir subjektyvumo ekspertinėje virtuvėje?
I.Pukelytė: Esant stebėtoju ir nebūnant ekspertinėje grupėje, gali kilti mintis apie galimą korupciją. Kad kažkas kažką susitarė, kad susirinkę nekompetentingi žmonės ir pan. Norėtųsi nuraminti bendruomenę – procesas yra skaidrus, kadangi kiekvienoj komisijoj dalyvauja daug žmonių („Kryžiuose“ – 9, „Fortūnose“ – 5). Ir į kiekvieno nuomonę yra atsižvelgiama. Nors yra ir ginčijamasi, dažniausiai tos nuomonės, bent jau „Fortūnų“, kurių komisijoje aš esu, atveju, sutampa, ir tai džiugu.
R.Mažeikienė: Nors apdovanojimai vyksta keliuose lygmenyse (miesto, šalies) tačiau dažnai matome, kad atsikartoja tos pačios tendencijos, skirtingos komisijos pastebi ir įvertina tuos pačius menininkus ar spektaklius (kaip, pavyzdžiui, L.Laucevičiaus ar V.Grigaitytės vaidmenys šių metų „Fortūnose“ ir „Kryžiuose“). Vadinasi, ne subjektyvus vieno ar kito komisijos nario vertinimas lemia nominacijų pasiskirstymą.
Kažkada Kauno jaunųjų teatro kritikų apdovanojimai atsirado kaip alternatyva „Fortūnų“ komisijai. Dalis Kauno teatrinės bendruomenės tikėjosi, kad jaunieji pastebės tai, ko eilę metų nematė ar neįvertino „Fortūnų“ komisijos nariai. Tačiau, nors ir būta nuomonių išsiskyrimo šių komisijų vertinimuose, lūkestis, kad bus įvertinti iki tol „nepastebėti“ teatrai ar kūrėjai, nepasitvirtino. O pastarųjų metų „Fortūnų“ apdovanojimai rodo, kad ir pagrindinė komisija, ir jaunieji kritikai pastebi ir vertina labai panašius dalykus.
K.Steiblytė: Kai kuriuos sprendimus yra sunku priimti, suprasti, kai ne visa teatro bendruomenė žino visko, kas vyksta kituose teatruose. Iš Šiaulių nebūtinai važiuojama pasižiūrėti spektaklio į Vilnių ir atvirkščiai. Tai galioja ne tik aktoriams, režisieriams, bet ir teatrologams, kritikams, ne visada turintiems laiko ir galimybių apvažinėti visą Lietuvą. Dirbantys komisijose turi galimybę susidaryti pilniausią Lietuvos teatro vaizdą.
Rimantė Blažinskaitė: Po keturių metų studijų, galiu pasakyti, kad pradėjau ginti teatro kritikus, nes pati žinau, kaip yra kritikuojama, į ką žiūrima. Bet taip buvo ne visada. Prieš tai kaip ir visi aktoriai ar režisieriai galvodavau, kad kritikai yra tiesiog tie netalentingi menininkai. Bet dabar pasiūlyčiau, kad galbūt jiems reikia artimiau susipažinti su kritikais.
I.Pukelytė: Čia dar svarbus ir pasitikėjimo klausimas – visi turėtume žaisti pagal to paties žaidimo taisykles ir vieni kitais pasitikėti. Šiuo metu mums labiausiai ir reikėtų išsiugdyti tą pasitikėjimo kultūrą.
– Šiais metais nemažai apdovanojimų tiek „Fortūnose“, tiek „Auksiniuose scenos kryžiuose“ laimėjo spektakliai ir juos kūrę menininkai, susiję su tarptautiniu bendradarbiavimu. Ar tai nauja tendencija, garantuojanti kūrybinę sėkmę?
R.Mažeikienė: Nominacijos akivaizdžiai parodė, kad Lietuvos teatro atsinaujinimui būtinas susitikimas su kitokia teatrine kalba ar tradicija. Turiu galvoje ne vien užsienio menininkus. Įdomiausi šio sezono Vilniaus ar Kauno teatrų spektakliai gimė išėjus iš tam tikros tradicijos, uždaros kūrybos sistemos rėmų. Kalbant apie Nacionalinį Kauno dramos teatrą, galima prisiminti ne tik keliose „Fortūnų“ ir „Kryžių“ nominacijose minimą V.Silio ir J.Balodžio „Miškinį“.
Nemažai kūrybinio atsinaujinimo ženklų matosi ir „Hamleto“ spektaklyje. Šiuo atveju režisierius V.Bareikis buvo tas kitas, leidęs aktoriams pasirodyti naujoje šviesoje. Šį sezoną kaip niekad anksčiau aktoriai daug kalbėjo apie kūrybinius iššūkius ir atsinaujinimą, kurį patyrė repetuodami su naujais režisieriais (pavyzdžiui, K.Lupa, A.Shilingu) ar neįprasta aktorių komanda. Šių procesų eigoje gimę spektakliai liudija, kad kūrybinės naujovės aktoriams yra gyvybiškai reikalingos.
J.Staniškytė: Tarptautinės kūrybinės partnerystės neabejotinai gali „įžiebti“ naujus meninius pavidalus – taip atsitiko šiame Lietuvos teatro sezone, apsijungus užsienio kūrėjų patirtims ir Lietuvos teatro tradicijai. Bet čia slypi kitas pavojus: tai, kas viename sezone yra nauja, ilgainiui gali virsti inercija, o nesinorėtų, kad Lietuvos teatro naujovės taptų tik užsienio svečių privilegija. Nevertėtų pradėti kliautis vien tuo, kad, atvažiavus žinomam kūrėjui iš užsienio, staiga išsispręs visos mūsų teatro problemos.
A.Jevsejevas: Aš visai norėčiau, kad tai taptų įpročiu. Man regis, kad ta nuolatinė apykaita, nuolatiniai idėjų mainai turi vykti. Šie metai yra pirmieji, kai taip ženkliai dramos plane atsirado žmonių iš užsienio darbai. Anksčiau tik buvo kažkokie vienkartiniai bendradarbiavimo pavyzdžiai. Turint omeny mūsų teatrinės mokyklos problemas ir tam tikrą tarptautinių festivalių uždarumą, prisirišimą prieš 15–20 metų atrastų darbų, teatrinės kalbos, tos nuolatinės injekcijos tikrai reikia. Bent jau man pačiam jos trūksta.
E.Klivis: Dar nežinia, ar tai bus tendencija, ar tik trijų atsitiktinumų supuolimas, o kitais metais nieko panašaus nebus.
K.Steiblytė: Ir vargu, ar galima stebėtis, kad šie atsitiktinumai 2015 m. supuolė būtent Vilniuje ir Kaune. Kūrybinės ambicijos (akivaizdžios stebint pastarųjų penkerių metų LNDT veiklą) ir susikurtos finansinės galimybės leido pasikviesti lietuvišką teatro gyvenimą galinčius išjudinti žmones. Tiesa, tai daugiausiai galioja kalbant apie dramos teatrą. Klaipėdos lėlininkai nustebinti sugeba ir be užsienio režisierių pagalbos.
– Tokių apdovanojimų reikšmė – kiek iš tikrųjų jie yra svarbūs?
I.Pukelytė: Kiek tenka bendrauti su aktorių bendruomene, visi išoriškai ignoruoja apdovanojimus iki tol, kol patys nėra jiems pasiūlomi. Tai akivaizdžiai rodo, kad apdovanojimai reikalingi dėl įvairių žmogiškų dalykų – kad gautum akstiną toliau kurti, kad žinotum, jog esi įvertintas. Ta neigiama nuostata apdovanojimų atžvilgiu yra labiau apsimestinė, nes nėra nė vieno aktoriaus, kuris nesidžiaugtų tuo faktu, kad yra nominuotas ar apdovanotas.
Komercinė sėkmė yra aiški ir lengvai pamatuojama, tuo tarpu simbolinis įvertinimas – tai jau gerokai sudėtingesnė meninės kokybės, prestižo, reputacijos elementų sąveika, – J.Staniškytė.
E.Klivis: Taip, tačiau mano požiūriu apdovanojimų reikšmės nereikėtų perdėti. Tegul tai būna tokia teatro dienos pramoga, kuri ir pasibaigia kartu su teatro diena. Šiaip ar taip, jokie apdovanojimai negarantuoja menininkui ar teatro kolektyvams sėkmės, kiekviena maža pergalė yra pasiekiama iš tos pačios nulio pozicijos.
Be to, kasdienė kritikų veikla – straipsniai, vertinimai, analizės, diskusijos, ginčai teatrinėje spaudoje – kasdienės jų pastangos stebėti, suprasti ir įvertinti, bendram teatriniam gyvenimui yra kur kas svarbesnės nei „auksiniai“ apdovanojimai. Dar daugiau, manau, kad „auksinės“ šventės su raudonais kilimais ir TV kameromis turi iracionalią galią, kuri neišvengiamai šiek tiek iškreipia bendrą vaizdą – čia tiek daug emocinio siūbavimo, spėlionių, jaudulio. Tačiau geram menui labiau reikalinga racionali ir praktiška kasdienė darbinė atmosfera.
J.Staniškytė: Man regis, tas šventinės euforijos iracionalumas yra labai natūralus, nes susijęs su simbolinėmis vertėmis, kurios ne visada gali būti tiksliai apskaičiuojamos. Nei „Oskarai“, nei „Auksiniai scenos kryžiai“ neatsižvelgia į lankomumo ar pajamų rodiklius.
„The New York Times“ paskaičiavo, kad dešimties filmų, kuriuose šiais metais pagrindinio vyro ir moters vaidmenį vaidina „Oskarams“ nominuoti aktoriai, sugeneruotas pelnas yra dvigubai mažesnis negu vieno filmo „Žvaigždžių karai. Galia nubunda“ uždarbis. Komercinė sėkmė yra aiški ir lengvai pamatuojama, tuo tarpu simbolinis įvertinimas – tai jau gerokai sudėtingesnė meninės kokybės, prestižo, reputacijos elementų sąveika. Tad „racionaliai“ apskaičiuotas ekonominis kapitalas yra viena, bet reikia nepamiršti ir simbolinio įvertinimo svarbos. Ypač turint omenyje, kad ta kasdienė analitinė kultūra Lietuvoje taip pat išgyvena nelengvas dienas.
Kalbėjosi Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, VDU Teatrologijos katedros doktorantė
