LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas prisipažino, kad yra gimęs tais pačiais 1982 m. Tai padeda geriau įsivaizduoti, kiek laiko kompozitoriui F.Bajorui teko laukti savo kūrybinės vizijos išsipildymo.
„Su „Dievo avinėlio“ pastatymo iniciatyva į mus kreipėsi maestro Gintaras Rinkevičius – tai buvo jo idėja, kad LNOBT ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu imtųsi šio veikalo. Kultūros įstaigos privalo bendradarbiauti – iš to gimsta svarbūs dideli dalykai. Džiaugiuosi, kad kurti spektaklį apsiėmė Martynas Rimeikis, kuriam tai yra pirmas operinis darbas. Jo kandidatūrą palaikė G.Rinkevičius, o svarbiausia tokio sprendimo ambasadorė buvo teatro Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė, kuri įžvelgė, kad Martynas yra vienas iš nedaugelio Lietuvos kūrėjų, galinčių „Dievo avinėlį“ scenoje perskaityti subtiliai“, – pasakojo J.Sakalauskas.
Pats M. Rimeikis pripažino, kad baletą ir operą erdvės požiūriu suderinti nebuvo paprasta: „Baleto žanrui reikia kuo daugiau vietos ir kuo atviresnės scenos, operai – kad viskas būtų arti žiūrovo ir balsai kuo geriau girdėtųsi. Tad teko sužinoti, kokie svarbūs operos solistams būna galvos pasukimai arba atstumai scenoje. Bet į visa tai žvelgiau kaip į galimybę sujungti du giminingus žanrus taip, kad jie papildytų vienas kitą ir galiausiai virstų vientisu spektaklio kūnu, pasakojančiu tą pačią istoriją. Tad spektaklyje bus du pagrindiniai veikėjai: Titas, kurį vaidina operos solistas Steponas Zonys, ir Kvedaras, miręs partizanas, kurį scenoje įkūnys baleto šokėjai Ernestas Barčaitis ir Jeronimas Krivickas“, – atskleidė „Dievo avinėlio“ režisierius ir choreografas.
Tito partijos atlikėjas S.Zonys neslėpė, kad šiame pastatyme M.Rimeikis operus solistus privertė gerokai paprakaituoti: „Apie jo choreografiją su kolegomis net pajuokaudavom: „Kam daryti lengvai, jeigu galima sunkiai“. F.Bajoro muzika irgi nėra lengva, buvo ką veikti ją išmokti. Bet kartu ji yra labai įtraukianti. Iš pradžių to nejauti, tarsi nenoromis vaidini, bet vėliau vis giliau pasineri į jos sūkurį“, – teigė operos solistas.
„Dabar mums visiems reikia išgyventi premjerą, – konstatavo pastatymo muzikos vadovas G.Rinkevičius. – Ji gali praeiti geriau, negu mes galvojom, o gali – blogiau, nes muzika yra labai gyvas dalykas. Todėl ateikite, klausykitės, žiūrėkite, diskutuokite – klasiko F.Bajoro muzika tikrai to verta. Ji visuomet išliks gili ir šiuolaikiška, o „Dievo avinėlio“ epilogas apskritai genialus“, – pabrėžė dirigentas.
Pats kompozitorius F.Bajoras pažadais nesibarstė: „Nenoriu niekam nuteikti premjeros klausytojo – kiekvienas pagal savo skonį ir išsilavinimą joje išgirs ir pamatys skirtingus dalykus. Esu labai dėkingas G.Rinkevičiui už jo iniciatyvą – be jos „Dievo avinėlio“ pastatymo galbūt būtų reikėję laukti dar 40 metų. Maestro vadovaujamą LVSO jūs gerai pažįstate, o M.Rimeikio režisūra išlaiko savo stilių, kuris yra pats svarbiausias dalykas menininkui. Baleto šiame kūrinyje man prireikė tam, kad būtų parodyti du pasauliai – gyvųjų ir mirusiųjų, materialusis ir tas, kurio mes nematome. Tokia buvo pagrindinė idėja.“
LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoja J. Skiotytė-Norvaišienė pabrėžė, kad „Dievo avinėlis“ teatro repertuare išliks dar mažiausiai penkerius metus. Todėl žiūrovai, nesuspėję nusipirkti bilietų į premjerinius lapkričio 17, 18 ir 19 d. spektaklius, gali nesijaudinti – „Dievo avinėlis“ į LNOBT sceną neabejotinai sugrįš. Jei ne šį, tai kitą teatro sezoną.
