Aktorius Pranas Piaulokas buvo išskirtinė asmenybė, nepaprasto intelekto ir talento žmogaus. Jo kūrybos neįmanoma apibrėžti lakoniškais ar apibendrinančiais žodžiais. Tai savitas reiškinys Lietuvių teatro panoramoje. Teatrologė Gražina Mareckaitė apie vieną ryškiausių Šiaulių dramos teatro artistų rašė: „Šiam aktoriaus meno fenomenui nelengva rasti adekvatų įvertinimą ir vietą scenos meno ženklų sistemoje.“
Nuo 1969 m. tik baigęs studijas Pranas Piaulokas pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre. Skirtingai nei kiti jo kurso kolegos, aktorius niekada nepaliko mylimo teatro. Čia jis sukūrė beveik šimtą įvairaus charakterio vaidmenų. Jam pavaldūs buvo visi žanrai. Pirmas ypatingai ryškus P. Piauloko aktorinis sužibėjimas 1973 metais susijęs su režisiere Aurelija Ragauskaite ir pagrindiniu vaidmeniu jos režisuotame spektaklyje pagal V.Mykolaičio-Putino dramą „Valdovas“ (pastarąjį vaidmenį aktorius dar sykį suvaidino režisierės I.Bučienės „Valdovo“ pastatyme 2000 m. Kauno pilyje).
Lietuvos teatro istorijos atminty liko ir kiti jo vaidmenys: Orfėjas (Anouilh’o „Euridikė“,) Žaldokas (Sruogos „Pajūrio kurortas“), Žanas (Strindbergo „Freken Julija“), Skirgaila (Krėvės „Skirgaila“), Liuciferis (Byrono „Kainas“), Sganarelis (Moliere’o „Don Žuanas“), Izaokas (Bergmano „Žemuogių pievelė“), Pontijus Pilotas (Bulgakovo „Meistras ir Margarita“), Daktaras Rankas (Ibseno „Nora“), Dovydas (Milašiaus „Mefibosetas“), Panikovskis (Ilfo ir Petrovo „Aukso veršis“) ir daugelis kitų.
Aktoriaus kūrybinę veiklą lydėjo garbingi apdovanojimai. Prieš 20 metų suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas. 1986 metais paskirta Valstybinė premija, 1996 metais aktorius apdovanotas P. Pinkauskaitės vardo premija, 2002 metais – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija už antro plano sezono vaidmenį. Net septynis kartus aktorius apdovanotas A. Griciaus premija už geriausius sezono vyro vaidmenis.
Kaip skelbia Šiaulių dramos teatras, viename paskutinių interviu P. Piaulokas sakė: „Visuomet dėmesingai žiūrėjau į darbą. Kartais kai kurios medžiagos išgąsdina, būna tuščios, atrodo, kad nieko nematai, bet kai pradedi kojomis vaikščioti, kažką paspiri, išrieda, pakeli, surandi. Ne visus darbus lydi kūrybiniai laimėjimai. Ne visada būna įdomu dirbti, bet tokia yra mano profesija. Nemanau, kad simfoniniame orkestre muzikantui suduodant metaliuku į trikampį yra labai smagu, bet jis – atlikėjas ir turi skambėti.“
Pirmadienio vakarą susirinkę žiūrovai turės galimybę iš naujo pažinti aktorių, tiesa, jau kino ekrane. Aktorė ir režisierė Nijolė Mirončikaitė kviečia pasižiūrėti apie P. Piauloką 2009 m. sukurtą dokumentinį filmą „Scenos džentelmenas“.
