Dovilė Statkevičienė – jauna lietuvių dramaturgė. Nors anksčiau scenos menų mėgėjams būdavo daugiau galimybių susidurti ne su jos pjesėmis, bet su straipsniais apie teatrą, dramaturgija (kuriai ne visuomet lemta išvysti dienos šviesą) ji užsiima jau gana seniai. Šie metai kūrėjai, kaip ir pačiam dramaturgijos žanrui, regis, itin palankūs.
Pavasarį jos „Aštuonios minutės“ buvo pristatytos „Dramokratijoje“, panašiu metu ji tapo viena iš dramaturgijos konkurso „Versmė“ nugalėtojų ir vasarą dalyvavo jo rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse (greitu laiku turėtume sulaukti ir naujo kūrinio – rezultato), o rudenį vykusiame dramaturgijos konkurse Alytuje, jos pjesę „Horizontas“ komisija pripažino geriausia. Pagaliau sulaukėme ir pirmojo pastatymo. „8 minučių“ kūrybinė komanda buvo pakviesta tęsti darbą „Menų spaustuvėje“, po „Debiutų scenos‘16“ vėliava.
Šios pjesės struktūra netradicinė. Tai ne laimių-nelaimių virtinė, o veikiau gerokai išplėstas veikėjų sąrašas. Vietoje įprasto veiksmo čia dėstoma kiekvieno „herojaus“ priešistorė, aiškinamos jo atsiradimo čia ir dabar aplinkybės. Taigi, kūrinys sukaltas iš to, kas dramaturgų visuomet būna (ar bent jau turėtų būti) gerai apgalvota, bet nutylima ar, veiksmui įsibėgėjus, išsakoma po truputį. Iš to, kas slapčia pasitarnauja veikėjų poelgių logikai, išoriniams, nebyliems jų bruožams, kuriuos laikome nepamainoma jų savastimi.
Laikas čia tarytum sustojęs. Nors ir kalbama esamuoju laiku, štai dabar, šią akimirką nieko nevyksta. Dabar veikėjai nesikeičia, neišgyvena jokių peripetijų.
Laikas čia tarytum sustojęs. Nors ir kalbama esamuoju laiku, štai dabar, šią akimirką nieko nevyksta. Dabar veikėjai nesikeičia, neišgyvena jokių peripetijų. Jie tiesiog nepajudinamai yra savimi ir net tai mes sužinome ne iš jų pačių ar to, ką iš jų veiksmų galėtume suvokti patys, bet iš aplinkui vaikštinėjančių, negailestingų, nors ir labai tolerantiškų (mat jie geba išteisinti viską) jų gyvenimų aprašymų – trijų, pilkais kostiumėliais apsitaisiusių aktorių: Adelės Teresiūtės-Aukštikalnės, Astos Stankūnaitės ir Jono Braškio.
„8 minučių“ pastatymo, kurio režisierė Sigita Pikturnaitė, forma (jau išrašyta pjesėje) labai paprasta, beveik vaikiška. Viską apipavidalina, jungia ir įprasmina vienas dailus ratas, susidedantis iš žiūrovų ir aktorių, kurio viduryje, kaip didžiausia intriga, stūkso batai. Jie – tarytum tuoj atgysiančių veikėjų iškamšos, paliktas kiautas, gyvenimo tikrumo įrodymas ar bent to tikrumo pėdsakas.
Batai nėra kažkokia ypatinga metafora ar išradimas, bet kaip tik dėl to, kad jų prasmė jau seniai nuvalkiota, yra labai atpažįstami, savi, žaidybiški. Šiuo atpažinimo momentu kūrėjai ir prisijaukina žiūrovą. Nebūdami originalūs novatoriai ir pasirinkę formą, kuri, nors ir tarytum naujoviška, yra labai lengvai įkandama ir nereikalauja papildomo dėmesio, jie aukščiau kūrybos iškelia patį žmogų, t.y. gyvenimą.
Sukaupus daugybę nelaimių į vieną krūvą ir pavertus jas žaidimu, būna sunaikinamas jų žiaurumas, antisocialumas ir griaunama laimės-nelaimės atskirtis. Nes svarbu ne tai, ar gyvename laimingą, ar nelaimingą gyvenimą, bet ar turime laiko detalėms, minutėms, smulkmenoms, paverčiančioms mus tikrais žmonėmis.
Paraleliai vykstantys gyvenimai, retkarčiais susiliejantys vienas su kitu, kine gana dažnai pasitaikantis naratyvo plėtojimo metodas. Labiausiai tuo „8 minutės“ ir primena kino filmą, kuriame, rodos, visi kartu ir esame.
Juo labiau, kad daugumai spektaklio veikėjų, tam, kad juos pažintume, netenka ištarti nei žodžio. Juos piešia vaikštinėjančių pasakotojų dėstomos aplinkybės, toks žmogaus kūną įgijęs užkadrinis balsas, kurio dėka prieš akis atsiveria šiaip jau nematomi, materialaus pavidalo neturintys vaizdiniai.
Uždaras žiūrovų ir aktorių ratas, kuriame kiekvienam po lygiai į akis spigina scenos šviesa, tai įsikūnijimo aktui skirtas susibūrimas. Iš visų pusių esantys kūnai čia susitiko tam, kad galėtų, trims klajokliams panorėjus, akimirkai paskolinti save vienišiems, paslaptingiesiems batams. Tai toks vaidmenų paskirstymo žaidimas, kai gyvenimo režisieriai renkasi tinkamus aktorius jau prasidėjus veiksmui.
Čia matuotis kito batus yra linksma. Tai – ne grėsmingas likimas, o smagus atsitiktinumas. Tapti kad ir nelaimingiausiu žemėje žmogumi čia yra geriau nei kad pasilikti sau įprastu, tradiciniu „aš“. Nes iš tiesų mes neįsikūnijame į mums atneštų batų savininką ir jo nuoskaudų nejaučiame. Vietoje to mes įsikūnijame į aktoriaus vaidmenį ir jaučiame į mus nukreiptų žvilgsnių šilumą.
Tokiu būdu paradoksaliai priartėjame ne prie pasakojamos istorijos, bet prie kino ar teatro meno ir iš taip arti pasakojamus veikėjų likimus truputėlį sumenkiname. Bet gal tai ir yra spektaklio gydomoji galia? Sukaupus daugybę nelaimių į vieną krūvą ir pavertus jas žaidimu, būna sunaikinamas jų žiaurumas, antisocialumas ir griaunama laimės-nelaimės atskirtis. Nes svarbu ne tai, ar gyvename laimingą, ar nelaimingą gyvenimą, bet ar turime laiko detalėms, minutėms, smulkmenoms, paverčiančioms mus tikrais žmonėmis.
Didžiausias „8 minučių“ minusas man pasirodė jų moralas – siekis sustiprinti žiūrovų tolerancijos jausmą. Įvairios nelaimės čia ištinka gana šabloniškus veikėjus, o ir pačios bėdos yra gana klišinės.
Apipynus jas smulkmenomis, priežasčių paaiškinimais, norėta parodyti, kad už mūsų kaimyno narkomano, buvusios kalinės ar lesbietės slepiasi kiekvienam artima istorija. Taip mintis sukoncentruojama ne į mus pačius, o į tai, kas yra šalia mūsų. Ir nejučia, vietoje to, kad prie šių žmonių priartėtume, mes juos tik atskiriame, paverčiame toleruotinais, pateisinamai nesėkmingais, kažkur šalia šmėžuojančiais ir mūsų dėmesio laukiančiais siluetais.
Vietoje to, kad prie šių žmonių priartėtume, mes juos tik atskiriame, paverčiame toleruotinais, pateisinamai nesėkmingais, kažkur šalia šmėžuojančiais ir mūsų dėmesio laukiančiais siluetais.
Laimei, be minėtų trijų šio žaidimo vedėjų yra dar du veikėjai. Aktoriai Eglė Ancevičiūtė ir Arnoldas Augustaitis sėdi tarp mūsų ir kalbasi tiek tarpusavyje, tiek su mumis tikrais, nuoširdžiais sakiniais. Jeigu kas ir priartina žiūrovus-aktorius prie šio pasakojimo, tai jie, gyvi žmonės, tiesiog esantys tarp kitų ir bendraujantys be jokių pasiteisinimų ir tolerancijos reikalavimų.
Jie galvoja ne tiek apie savo nelaimingą likimą ir ką mes apie jį manome, kiek apie tai, ką jie mato aplinkui: kaip mes spaudžiame rankas, ar galėtume pavaišinti cigaretėmis ir t.t., bei palieka erdvės mums patiems nuspręsti, kiek jų asmenybėms svarbus tas užkadrinis, visus veiksmus paaiškinantis balsas.