Keturias pjeses talpinanti knyga, kurią 2022 m. anglų ir lietuvių kalbomis išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, nagrinėja aktualias šiuolaikinio žmogaus identiteto ir tapatybės temas.
Apie viešnagę Niujorke, Filadelfijoje, Vašingtone ir Čikagoje pokalbis su dramaturge.
– Kaip gimė idėja pjesių knygos pristatymą surengti Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Amerikoje lankausi penktą kartą ir visi mano apsilankymai buvo susiję su kūryba. Pirmą kartą viešėdama Niujorke dalyvavau scenarijaus rašymo dirbtuvėse, kitą kartą – mentoriavau dramaturgų centre Niujorke, dar kitą – lankiausi Ajovoje, tarptautinėje rašytojų rezidencijoje.
Pernai vasarą kartu su teatro režisiere Greta Štiormer dalyvavome operos dirbtuvėse Niujorke. Jose mūsų pateikta lopšinių operos idėja laimėjo konkursą ir šį rudenį keliausime kurti į Buenos Aires, Argentiną. Dėl šių priežasčių Amerika man visada susijusi ne su turizmu, o su kūryba. Čia – gausu galimybių.
Rezidencijos metu supratau, kad žodis neturi ribų – gali kirsti bet kokias sienas, įveikti bet kokias kliūtis.
Gal todėl mintis mano knygą pristatyti Amerikoje, kilo jau International Writers Program metu, tarptautinėje rašytojų rezidencijoje Ajovos valstijoje, kurioje teko glaudžiai dirbti su vertėjais ir vertėjomis bei bendradarbiauti su kitais rašytojais. Rezidencijos metu supratau, kad žodis neturi ribų – gali kirsti bet kokias sienas, įveikti bet kokias kliūtis.
– Ką Tau, Lietuvos kūrėjai, reiškia šio pjesių rinkinio pristatymas JAV?
– Pirmą kartą viešėdama Čikagoje ir lankydama vietos teatrus pagalvojau: kaip norėčiau, kad kada nors čia būtų pristatytos ir mano pjesės! Taigi, svajojau apie tai, kaip norėčiau pristatyti savo kūrybą JAV žmonėms, diskutuoti apie jos nagrinėjamas temas. Ir su tam tikru įdirbiu bei pastangomis tai išsipildė.
Tad šis pristatymas – be galo svarbus priminimas, kad veikiant lokaliai ir daugiausiai kuriant Lietuvoje, vis tik reikia mąstyti globaliai. Juk būtent šio pristatymo dėka pjesių rinkiniai lietuvių ir anglų kalbomis atsidūrė Amerikos prodiuserių, menininkų, literatų ir teatralų rankose.
Lietuva – labai maža šalis, nors ir didinga savo kultūra, istorija, menais. Todėl užsidarę rizikuojame virti savo sultyse.
Lietuva – labai maža šalis, nors ir didinga savo kultūra, istorija, menais. Todėl užsidarę rizikuojame virti savo sultyse. Juk tiek daug galime pasimokyti iš užsienio teatrų – kitokių patirčių, atviresnių požiūrių, globalesnio pasaulio matymo.
Be to, Lietuvių kalba – tokia graži ir sena, tačiau ja mažai kas kalba. Todėl ypatingai svarbu išversti savo kūrybą į užsienio kalbą ir ją kuo plačiau pristatyti užsienyje. Šiame dramos rinkinyje – keturios pjesės ir kiekviena iš jų patyrė skirtingą vertimo procesą.
– Kuo šis vertimo procesas buvo ypatingas?
– Pirmiausiai tuo, kad su kiekviena iš vertėjų mus sieja ypatingas ryšys. Pavyzdžiui, vieną iš rinkinio pjesių – „NT dramos“ vertėją, lietuvių kilmės amerikietę Adą Valaitis pažįstu jau beveik dvidešimt metų. Su Ada bendradarbiaujame ne pirmą kartą, todėl svarbu, kad mūsų draugystė tęsiama šiuo vertimu ir kad galėjome dar kartą gyvai susitikti viešint Vašingtone. „NT drama“ vėliau buvo išversta ir į vokiečių kalbą bei Heidelbergo (Vokietija) teatro festivalyje laimėjo pagrindinį tarptautinės dramaturgijos prizą. Lietuvoje ją pastatė režisierė Ieva Stundžytė ir dar galima pamatyti spektaklį pagal šią pjesę „Atviro rato“ teatre. Tai tik įrodo, kaip svarbu lietuvių kūrybą pristatyti užsienio kontekstuose ir skleisti lietuvių kultūrą, didinti jos žinomumą.
Su kita vertėja, amerikiete Maddison Beauchamp susipažinome dar 2021 metais, viešnagės Ajovoje metu. Ten rezidavau kelis mėnesius, tad turėjome pakankamai laiko gyviems susitikimams ir karštoms diskusijoms apie jos varčiamo „Honey, Moon!“ libreto subtilybes. Opera-instaliacija pagal šį libretą buvo prodiusuota „Operomanijos“ ir pristatyta šiuolaikinio meno centre (režisavo Julijonas Urbonas, muziką kūrė Gailė Griciūtė), o Amerikoje libreto vertimas buvo pristatytas Ajovos universitete ir Portlando teatre, kuris surengė „Honey, Moon!“ skaitymus.
Kitų dviejų pjesių – „Žalgirių“ (angliškai „Gender Wrongs“) vertėja Vini Bance ir „Kraujo brolių“ vertėja Dovilė Lapinskaitė atstovauja britiškosios anglų kalbos stovyklą. Norėjau, kad Lietuvos nacionaliniame teatre statytą tragikomediją „Kraujo broliai“ (tuometinis pavadinimas – „Raudoni batraiščiai“, režisavo Yana Ross) ir Kauno nacionaliniame dramos teatre pasirodžiusią komediją „Žalgirės“ (režisavo Vidas Bareikis) verstų Queer kultūrai priklausantys žmonės, nes svarbu suprasti visus socialinius LGBTI+ niuansus ir slengą. Na, o kalbinius kampus nugludino ir kalbų bei stilių skirtumą nušlifavo kalbos redaktorė Gemma Lloyd. Man pasisekė dirbti su tokia puikia komanda.
– Kaip iš anksto įsivaizdavai kelionę ir kaip ji iš tikrųjų įvyko?
– Pirmiausiai pradėjome ieškoti vietų, kuriose galėjo vykti pjesės rinkinio pristatymas. Daug pažįstamų Amerikoje neturėjome, tad esu dėkinga Lietuvos kultūros atašė Gražinai Michnevičiūtei, rekomendavusiai susisiekti su įvairiais vietiniais menininkais, prodiuseriais, teatro vadybininkais, galerijų ir knygynų savininkais. Supratome, kad dauguma amerikiečių nenori bendradarbiauti prieš tai nesusipažinę. Tad šis organizacinis procesas vyko detektyviniu principu – kaip atrasti tuos žmones ir vietas, kuriuose galėtų vykti knygos pristatymai?
Todėl sugalvojome pasiekti amerikiečių auditoriją per Amerikoje gyvenančius lietuvius, jų šeimas. Mums pasisekė – tiek per pačius pristatymus, tiek per pasiruošimą šiai kelionei sutikome daug gerų žmonių.
– Kaip pasisekė knygos pristatymai skirtinguose Amerikos miestuose?
– Jau pirmajame pjesių rinkinio pristatyme Niujorke, SLA meno centre mane nustebino, kiek daug iš susirinkusių lietuvių žino apie dabartines Lietuvos meno aktualijas. Jie – intelektualai, mylintys teatrą, nuolat seka, kas vyksta Lietuvoje ir žino visas naujienas. Diskutavome apie teatrą, skirtingus organizacinius ir meninius procesus.
Filadelfijoje lietuvių bendruomenė nedidelė, ją suburti kiek sudėtinga, tad knygos pristatymas vyko sekmadienį. Susitikome lietuvių parapijoje po mišių, taikėmės prie sekmadieninės tradicijos ir bendruomenės sezono uždarymo vasarai. Tad susirinko daug žmonių, kartu diskutavome, užkandžiavome, leidome laiką kaip vienos iš tos bendruomenės narių.
Mus labai svetingai priėmė daug gero „Muzikos namams“ ir „Lietuvių kultūros centrui“ nuveikusi Jurga Pociūtė, parodžiusi miestą ir daug istorinių vietų. Juk būtent Filadelfijoje buvo paskelbta Amerikos Nepriklausomybės deklaracija.
Ar žinojote, kad net tada, kai Lietuva buvo okupuota SSRS, ši ambasada atstovavo laisvą ir nepriklausomą Lietuvą?
Tuo tarpu Lietuvos ambasadoje Vašingtone mus šiltai sutiko diplomatė Rytė Kukulskytė ir aprodė ambasados pastatą, kuris irgi turi seną savo istoriją. Ar žinojote, kad net tada, kai Lietuva buvo okupuota SSRS, ši ambasada atstovavo laisvą ir nepriklausomą Lietuvą?
Pjesių rinkinio pristatymas išsvajotoje Čikagoje įvyko Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, kurio šeimininkė – lietuvė Sigita Balzekas, jau daugelį metų puoselėjanti senas šeimos tradicijas. Jame ne tik pristatoma lietuvių kultūra, bet eksponuojamos parodos, veikia knygynas, kuriame galima įsigyti lietuviškų knygų, jų vertimų, atributikos. Šis renginys nebūtų įvykęs be aktorės, režisierės, dėstytojos Audrės Budrys iniciatyvos. Ji patikėjo pristatymo idėja, surado jai vietą, pasirūpino daugeliu svarbių dalykų, kad mūsų su teatro režisiere Greta Štiormer viešnagė Čikagoje būtų jauki ir turininga. Taip ji kartu su savo vyru, taip pat teatralu – Kęstučiu Naku perskaitė „NT dramos“ ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis.
Džiugu, kad mūsų vizitas turės tęstinumą – padovanojome pjesių rinkinio kopijų JAV bibliotekoms – Niujorko scenos menų bibliotekai Linkolno centre, Čikagos menų bibliotekai.
– Ar viskas pavyko kaip planuota, ar buvo nenumatytų nuotykių?
– Buvo daug juokingų nutikimų, ypač todėl, kad daug ir intensyviai keliavome. Pavyzdžiui, iš Virdžinijos regiono iki Čikagos nusprendėme per dvi dienas nuvykti nuomotu automobiliu. Google žemėlapis rodė, kad tai – keturiolikos valandų atstumas, tad tikėjomės jį įveikti per dvi dienas, kartais sustojant ir pasidairant po įdomesnes pakeleivingas vietoves. JAV keliuose leistinas greitis – gan nedidelis, turbūt netiksliai apskaičiavome kelionės atstumus, nes vieną dieną neįveikus suplanuoto atstumo, kitą be sustojimo teko važiuoti apie tūkstantį kilometrų, visai kaip tolimųjų reisų vairuotojoms.
Grįžus į Niujorką, kur mus apgyvendino viename pirmųjų lietuvių kvartalų, automobilį pastatėme Lituanica gatvėje, tad jautėmės, kaip kokia Darė ir Girėnė, grįžusios po 13 valandų savo visos dienos skrydžio (juokiasi).
Susidaro įspūdis, kad bent jau Niujorke teatro scenoje stengiamasi nebetoleruoti rasizmo, seksizmo ir homofobijos apraiškų.
– Ar pavyko pajusti JAV teatro kultūrą? Kuo ji pulsuoja?
– Jungtinėse Amerikos Valstijose labai daug aukštos kokybės meno. Aktyviai lankėmės parodose, teatro pasirodymuose, miuzikluose.
Niujorke buvome pagrindinius Tony apdovanojimus susirinkusiame miuzikle – Some like it hot (liet. Džiaze tik merginos). Pagaliau pagrindinius vaidmenis atliko ne tik baltaodžiai, bet ir juodaodžiai aktoriai, o tapatybės ir identiteto keitimą publika sutiko su didžiausiu džiaugsmu. Susidaro įspūdis, kad bent jau Niujorke teatro scenoje stengiamasi nebetoleruoti rasizmo, seksizmo ir homofobijos apraiškų.
Apskritai Niujorke galima rasti begalę eksperimentinio, alternatyvaus meno ir kūrėjų. Tačiau susidarė įspūdis, jog JAV dar labiau vyrauja populiarusis žanras, kaip pavyzdžiui, miuziklai. Yra net toks pasakymas – Brodvėjaus ir ne Brodvėjaus (Off Broadway) pastatymai. Daugiausiai žmonių mėgsta Brodvėjaus pasirodymus, nes jie sukelia teigiamas emocijas, dominuoja nesudėtingi siužetai, idėjos ir konceptai. Vertinamas paprastumas, aiškumas ir intriga bei jaudinantis pasirodymas. Jam atsvara – alternatyvus teatras, kuris Niujorke irgi turi savus žiūrovus.
– Ką naujo atradai, ko pasisėmei iš šios kelionės?
– Pirmiausia – drąsos ir veržlumo. Mes, lietuviai, esame labai kuklūs, galvojame, kad save reklamuoti, skleisti savo kūrybą, apie ją kalbėti yra tuštybė ar nemandagu. Manome, kad kalbėti apie savo kūrybą ar darbą – tolygu pagyroms. Čia supratau, kad reikia aiškiai ir drąsiai kalbėti apie save ir kūrybą.
Į pristatymus susirinkę Amerikos lietuviai tiesiai šviesiai klausė, kokios pagalbos reikėtų ir kuo galėtų prisidėti, tad esu dėkinga jiems už pavyzdį, kad turėti vizitinę kortelę ar portfolio ir juo dalintis tikrai neturėtų būti gėda.
Didelį įspūdį padarė sutikti amerikiečių menininkai – tai, kaip jie drąsiai ir plačiai mąsto, lengvai bendrauja, moka prieiti ir užkalbinti.
Įkvėpė ir patys žmonės – jų meilė Lietuvai, lietuvių kultūros puoselėjimas, tradicijų saugojimas, susibūrimai per kultūros renginius, mišias. Buvo didžiulė garbė ir galimybė sutikti per karą emigravusius žmones, jų jau Amerikoje gimusius palikuonis ir jaunesnę kartą, emigravusią jau po Lietuvos nepriklausomybės.
Ypatingai svarbu sužinoti apie jų kuriamus gyvenimus, matyti jų norą bendrauti, puoselėjamą bendruomenės dvasią. Todėl viešnagės metu kilo didžiulis įkvėpimas rašyti apie lietuvių emigraciją.
Taip pat didelį įspūdį padarė sutikti amerikiečių menininkai – tai, kaip jie drąsiai ir plačiai mąsto, lengvai bendrauja, moka prieiti ir užkalbinti. Lietuvoje mes kartais nedrįstame prieiti prie kito žmogaus, jį draugiškai užkalbinti.
– Kokie tolimesni Tavo planai?
– Suprantu, kaip svarbu skleisti ir versti savo kūrybą į užsienio kalbas. Dar net neišvykus į JAV, su manimi susisiekė viena Amerikos poezijos leidykla. Jie susidomėjo mano eilėraščių rinkiniu. Vertimų, kurie yra patalpinti internete, neužteko. Tai buvo geras priminimas – jei žmonės tave susiranda anapus Atlanto, būtina nepatingėti ir turėti paruoštus savo kūrybos vertimus. Tad norėčiau rasti vertėją savo poezijos rinkiniui bei jį išleisti lietuvių ir anglų kalbomis. Jis seniai paruoštas leidybai, tik laukia tam tinkamos progos.
Taigi, šią vasarą susitelksiu į savo kūrybą. Tikiuosi suredaguoti romano „Moirų žirklės“ juodraštį ir paruošti jį leidybai. Vizitas JAV priminė, kad reikia imtis veiksmo. Ne tik kurti kažką nauja, bet ir pasirūpinti ta kūryba, kuri jau sukurta ir laukia, kada galės išvysti dienos šviesą. Vasara – kaip tik tas metas, kai daugiau šviesos nei bet kuriuo kitu metu.
