Niujorkas, Čikaga, San Fransiskas, Los Andželas – pagrindinės G.Labanauskaitės ir G.Štiormer kūrybinio tyrimo ir Lietuvos emigracijos istorijos dokumentavimo kryptys. Dokumentinė medžiaga, perteikianti asmenines – dažniausiai tragiškas ir sudėtingas – Amerikos lietuvių, vadinamų dipukais (angl. displaced persons), pabėgimo iš okupuotos Lietuvos ir įsitvirtinimo naujame žemyne patirtis, atskleidžia reikšmingą lietuvių diasporos vaidmenį išsaugant lietuvybę, atkuriant Nepriklausomybę ir skirtingais istoriniais laikotarpiais formuojant įvairiabalsę nacionalinę tapatybę.
Dramaturgės ir režisierės susitikimai su Amerikos lietuviais lenktyniauja su laiku – daugelio dipukų kartos atstovų nebėra gyvųjų tarpe, todėl užfiksuoti pokalbiai vertingai papildys išeivijos archyvą ir pristatys jo meninę interpretaciją tarpdisciplininiame kūrinyje. Jo autorės sieks ne tik apmąstyti Lietuvos išeivijos istoriją, bet ir atverti platesnį šiuolaikinių pabėgėlių krizių kontekstą.
G.Labanauskaitė: senoji lietuvių emigracijos istorija – išsamiai neištyrinėta trauminė patirtis
Kaip teigė G.Labanauskaitė, „augame su pasakomis apie veikėjus, iškeliaujančius už jūrų marių ieškoti laimės. Pasakose tą laimę dažniausiai suranda net trečias brolis Jonas. Natūralu, kad viltis ir galimybė užsidirbti, įsikurti, gyventi palankesnėje aplinkoje gyvavo ne tik pasakose, bet ir tikrovėje. Ne išimtis – ir mūsų šeima. Dar praeito amžiaus pradžioje tėtės senelis lankėsi Čikagoje ir, juodu prakaitu užsidirbęs, grįžo į Lietuvą, pasistatė namą ir įleido šaknis, kol jo neišvežė į Sibirą. Kita giminės pusė – močiutės tėčio brolio šeima – paliko turėtą gelumbės parduotuvę ir Antrojo pasaulinio karo metais per Vokietiją emigravo į Detroitą, o vėliau persikėlė į San Fransiską, kuriame įsitvirtino skirtingos šeimos kartos. Abi šias istorijas girdėjau nuo vaikystės – pirmąją pasakojamą su pasididžiavimu, antrąją – močiutei su gailesčiu prisimenant, kaip dėl dėdės emigracijos nukentėjo jos tėtės šeima, likusi Lietuvoje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, į namus plaukdavo dosnūs siuntiniai iš Amerikos, o kartą močiutė pati nuskrido susitikti su giminaičiais, ir buvo labai svetingai sutikta.
Tikiu, kad dauguma lietuvių turi giminaičių Amerikoje ir patyrė panašias istorijas. Skausmą ir liūdesį praradus artimuosius malšino bendravimas, kai jau atsirado galimybių jį palaikyti. Todėl kas kartą keliaudama į Ameriką aplankau močiutės pusseserės ir jos sūnų šeimas. Šią vasarą su režisiere Greta Štiormer viešėdamos Niujorke, Čikagoje ir Vašingtone sutikome įvairaus amžiaus Amerikos lietuvius, lankėmės dipukams skirtoje parodoje Balzeko muziejuje Čikagoje. Kelionės metu supratome, kad senoji lietuvių emigracijos istorija – didelė trauminė patirtis, kuri nebuvo iki galo ištyrinėta, aptarta bendrame istoriniame kontekste, galbūt – ir mūsų pačių ne iki galo išgyventa ir įsisąmoninta.“
G.Štiormer: tikrosios laimės paieškų istorijos
Tuo metu apie savo santykį su išeivijos tema kalba režisierė G.Štriormer: „Nuo paauglystės Jungtinės Amerikos Valstijos man buvo mistinė šalis, kurioje išsipildo visos svajonės. Iš giminių, emigravusių į JAV, mūsų šeima gaudavo spalvingų siuntinių – gerų džinsų, kostiumėlių, o man – įspūdingų koncertinių rūbų. Močiutė, Nepriklausomybės pradžioje nuvykusi į valstijas lankyti savo emigravusio sūnaus šeimos, susijaudinusi vaikščiojo po prekybos centrą, negalėdama patikėti gausiu prekių pasirinkimu. Augdama supratau, kad istorijų apie gimines, emigravusius į JAV ieškoti laimės, galėtų papasakoti kone kiekviena Lietuvos šeima. Nors vaikystėje girdimi pasakojimai atrodė spalvingi ir žavūs, kiekvieną emigracijos istoriją lydėjo daug sudėtingų iššūkių.
Labiausiai įsiminė vakarienė lietuvių išeivių Juozo ir Rasos Allen Kazlų namuose Niujorke. Ilgai kalbėjomės apie teatrą ir emigracijos kainą – Antrojo pasaulinio karo arba pokario metais emigravę „dipukų“ kartos atstovai JAV dažnai pasiekdavo tapę našlaičiais, patyrę sudėtingas gyvenimo sąlygas laikinosiose pabėgėlių stovyklose, o vėliau sunkiai dirbdavo, bandydami įsitvirtinti naujoje šalyje – daugelis pradėdavo nuo nekvalifikuotų darbų ir tik vėliau įgydavo geresnę padėtį svetimoje visuomenėje.“
Dvikalbiai ir garsiniai pasakojimai
Lietuvių išeivių pasakojimai pjesėje ir spektaklyje koliažo principu atgis lietuvių ir anglų kalbomis, taip perteikdami dvikalbę dipukų tikrovę ir tiesdami tiltus tarp Lietuvos ir JAV žiūrovų bei kultūrinių bendruomenių.
Spektaklio kompozitorė Jūra Elena Šedytė, savo kūryboje nuosekliai tyrinėjanti išplėstines vokalo technikas, atkreipia dėmesį, kad garsas ir balsas taps svarbiu instrumentu, pasakojant galingas ir jaudinančias Amerikos lietuvių emigrantų istorijas.
Pjesės dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė – viena aktyviausiai kuriančių šiuolaikinių Lietuvos dramaturgių, dirbusi su tokiais režisieriais kaip Gintaras Varnas, Yana Ross, Vidas Bareikis, Gintarė Minelgaitė, Julijonas Urbonas. Greta Štiormer – teatro ir šiuolaikinės operos režisierė, tarpdisciplininio meno kūrėja, tarptautinio scenos menų festivalio „Jauno teatro dienos“ programos „Sprint“, šiuolaikinės operos konkurso „Operos genomas“, Vilniaus Mažojo Teatro dramaturgijos ir teatro bandymų rezidencijos „DramaTest“ nugalėtoja.
Projektą įgyvendina VšĮ „Darbininkai“ – įstaiga yra „Menų spaustuvės“ kūrybiniai rezidentai. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
