Dalila – geidžiamiausias ir labiausiai solisčių vertinamas vaidmuo. Jis leidžia solistėms parodyti tikrąją profesionalumo lasę: čia ne tik sudėtinga ir užburianti muzika, bet ir psichologiškai intensyvus personažas.
„Justina turi retą aktorinę savybę – ji sekundės greitumu sugeba neatpažįstamai persikūnyti į absoliučiai priešingą jos prigimčiai vaidmenį. Mane visada stebindavo kuomet per „e-Carmen“ repeticijų pertrauką kalbėdavai su ramia, kuklia, emociškai išlaikyta mergina, o su pirmais muzikos garsais ji virsdavo tikra monstre – arogantiška, seksualia ir agresyvia Karmen. Bet tame ir yra Justinos talento grožis – jos didelė emocinė amplitudė ir tai, kad scenoje ji niekada nenustoja stebinti“ – darbo su J. Gringyte įspūdžiais dalinasi režisierė D. Ibelhauptaitė.
Šiandien apie motinystę ir dainavimą kalbiname solistę.
– Praėjęs sezonas jums buvo vaisingas įvairiomis prasmėmis. Pradėkime nuo darbų: kurie iš jų buvo įsimintiniausi?
– Aš sakyčiau, ne „darbai“, bet „sceniniai pasirodymai“.... Žinoma, įsimintiniausia buvo „e-Carmen“, spektakliai praeitų metų rugsėjį ir gruodį, nes tai buvo didžiulė naujiena man ir visiems. Taip pat ir labai didelis iššūkis, pasiteisinęs ir praūžęs su sėkme. Norėtųsi kažkada vėl grįžti į šitą projektą.
Dar vienas ypatingai įsimintinas koncertas įvyko šių metų gegužės 9 dieną: dalyvavau Agnės Zuokienės rengiamoje nėščiųjų šventėje, kurios metu vyko koncertas ir aš jau labai nėščia dainavau Carmen „Chanson boheme“. Salėje buvo apie 400 nėščiųjų. Iš viso mano klausytojų, ko gero, buvo apie 1000. Tai buvo labai įsimintinas pasirodymas.
– Kokioje rolėje ir kur pirmą kartą lipote į sceną jau žinodama, kad esate dviese?
– Tai buvo Carmen Massimo de Palermo teatre Sicijoje, Italijoje, Calixto Bieito pastatyme.
– Ar sužinojusi, jog laukiatės, greitai nusprendėte, jog būsite veikli mama? Juk iš tiesų, tiek daug nuveikėte, kol dauguma jau būtų ilsėjęsi.
– Atidainavusi Carmen Palerme, grįžau sudainuoti e-Carmen ir tada puikiai supratau, kad su Carmen man reikia padaryti didelę pauzę. Nes tai – sudėtinga partija, reikalaujanti labai daug fizinių pastangų. Pastatymuose dažniausiai yra daug grubumo, smurto, muštynių elementų, kurie nei fizine, nei emocine prasme nedera su nėštumu. Kadangi man vaisiaus sveikata tuomet buvo pati svarbiausia, tai tapo prioritetu.
Taip atsisakiau visų darbų, kurie, mano nuomone, galėjo kelti pavojų. Kaip ir vėlesniame nėštumo etape, – nusprendžiau neskristi į Los Andželą, į Ameriką, kur turėjau dalyvauti spektakliuose ir koncertuose. Tiesiog apsiribojau artima geografija. Nenusprendžiau, kad būsiu veikli ar neveikli, tačiau elgiausi taip, kaip tuo metu atrodė geriausia man ir mano kūdikiui.
O po gimdymo, – taip, jau pakankamai daug nuveikiau, nors mano mažiukui dar tik trys mėnesiai, dabar eina ketvirtas. Jau ir Londone atidainavau koncertą, ir Carmen spektaklyje. Be abejo, emocine prasme aš labai norėčiau būti su vaikeliu pusę metų ir daugiau. Tik namie su juo. Tačiau mano profesija tokia, kaip sportininko ar atleto: negaliu daryti didelės pertraukos, nes kuo ilgesnė ji bus – tuo man bus sunkiau grįžti, nes raumenims reikia pastovaus darbo, treniravimo ir dėl daugelio profesinių priežasčių į sceną sugrįžti geriau kuo greičiau.
Ir taip viskas susidėliojo, kad visi pagrindiniai darbai gali būti Lietuvoje. Kol mažylis nors kiek paaugs, galime būti vienuose namuose. O tada aš, mano sūnus ir mano mama keliausime į kitas šalis su mano darbais.
– Ar pasikeitėte jūs, jūsų atlikimas?
0 Calixto Bieito pastatyme, beje kaip ir daugelyje kitų Carmen spektaklių, yra labai daug fizinio aktyvumo, agresijos, stiprių griuvimų ant žemės, smūgių, šuolių, nuo kurių mano kojos visad būdavo mėlynos. Tą pastatymą vaidinau 16 spektaklių Londone ir Lisabonoje ir jį puikiai žinau ir žinojau. Tad tiesiog „persirežisavau“, jeigu taip galima pasakyti, fizinius elementus taip, kad žiūrovui išliktų toks pat stiprus įspūdis, o man nekeltų fizinės grėsmės. Tai buvo pakankamai sudėtinga, – jaučiau didžiulę atsakomybę prieš save ir kūdikį, kad nieko neatsitiktų, kad aš jam nepakenkčiau...
Bet iš esmės manau, kad interpretacine prasme nėštumas neturėjo kažkokios įtakos. Tai daugiau susiję su mano savisaugos elementais ir, galbūt, kažkiek kūno kalba. Ne ką mažiau nei prieš tai, buvau scenoje tikra. Tiesiog ankščiau savęs nesaugodavau, o tada labai protingai ir su didžiule atsakomybe padariau tam tikrus sceninio veiksmo sprendimus.
– Dar iki šiandien publika nepamiršta jūsų e-Carmen. Ką jums suteikė ši patirtis? Ar yra dar kokia rolė, kuri jūsų nuomone tiktų elektronikos perdirbiniui?
– Pasiruošimas e-Carmen buvo labai ypatingas ir kitoks, nes iki tol opera neegzistavo kartu su tokia muzika. Buvo labai įdomu būti pirmąja atlikėja.
Esu žmogus mylintis preciziškumą tekste, ritme, todėl man labai patiko, kad buvo labai griežtos ritmo, tempo ribos. Negalima nei sulėtinti, nei pagreitinti kada užsigeidus. Yra taip ir tu turi būti tose elektroninės muzikos vėžiose, nes kompiuteris tavęs nepalauks.
Labai puikiai atsimenu savo reakciją po pirmo spektaklio rugsėjo mėnesį. Berods tai buvo rugsėjo 17 diena. Aš kokią savaitę nei žeme vaikščiojau, nei skraidžiau. Buvo toks jausmas, tarsi būčiau kažkur garsų harmonijos viduryje ir tai man persikėlė į visą jauseną ir gyvenimą.
Manau, kad kai kurios Hendelio operos, jo kūrinių mišinys ar muzika labai tiktų elektronikai, nes melodijos yra tokios, kurios gerai pasiduotų elektronikai ir ritmai, – tai greiti, tai lėti. O, tiesa pasakius, iš „Carmen“, tai tik populiarias arijas galėjau įsivaizduoti elektroniniame variante, o visa kita – net neįsivaizdavau. Išgirdus supratau, kad tai puikiai tinka. Galbūt ir tas pats „Samsonas ir Dalila“ galėtų būti elektroniškai perdirbta ir atvertų naują etapą elektroninės operos kūryboje.
