Visgi R. Ramanauskas siūlo kitokį požiūrį į viduramžių dramą – vienuole priversta tapti Eloiza (akt. Elžbieta Latėnaitė) ir dėl meilės nubaustas Abelaras (akt. Povilas Budrys) savo istoriją išgyvena mūsų amžiuje. Džinsus vilkinti Eloiza savo meilę Abelarui prisipažįsta telefonu, o Abelaras vietoj popieriaus naudoja vaizdo kamerą. Dar vienas netikėtas režisieriaus sprendimas – į istoriją, perkeltą į mūsų laikus, spektaklio metu gyvai reaguoja ir aktoriai: Elžbieta Latėnaitė ir Povilas Budrys. Išgyvendami tragišką Eloizos ir Abelaro meilę kartu jie diskutuoja apie moters ir vyro santykį šiais laikais, demonstruodami buitį, kurios meilės laiškuose nesimatė visais laikais.
„Man Abelaro ir Eloizos meilės istorija atrodo hipertrofuota. Joje daug rafinuotumo, saldumo. Su aktoriais svarstėme, kaip iš tikro buvo su ta meile, kiek visko slypėjo po jaudinančiais meilės laiškais. Vaizduojant tai iškyla buitis, atsiradusi repeticijų metu. Aktoriai tarsi „peršoka“ į kasdienę šiuolaikinę kalbą, šneka apie tai, kaip supranta medžiagą, ar pateisina ją, remiasi savo patirtimi, prisiminimais. O Povilo ir Elžbietos, kaip ir Eloizos ir Abelaro, patirtys ir vertybiniai prioritetai yra gana skirtingi. Tai, mano manymu, ir yra įdomiausia. Tad spektaklyje bus ir biografinių dalykų – man neįdomu dirbti vien su literatūriniu tekstu. Nagrinėjame, kuo skiriasi vaidyba, kai aktorius vaidina pjesės tekstą ir kai sako savo mintis. Analogiškai tiriame ir kuo skiriasi bendravimas meilės laiškais bei kasdienė buitis ir rutina“, – sako Rokas Ramanauskas.
Rokas Ramanauskas, išaugęs talentingų aktorių – Eglės Gabrėnaitės ir Romo Ramanausko – šeimoje, vaidybos nepasirinko. Jis baigė filosofijos studijas Vilniaus universitete bei režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre yra pastatęs spektaklius „Driskius“, „Romas ir Arūnas“, „Paskutinė Krepo juosta“.
Spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“ susipina trys skirtingi laikotarpiai – dvyliktame amžiuje rašyti meilės laiškai, dvidešimtame amžiuje sukurta jų interpretacija, kurios autorius – britų rašytojas Ronaldas Duncanas, bei dvidešimt pirmojo amžiaus refleksijos – aktorių Povilo Budrio ir Elžbietos Latėnaitės asmeniniai požiūriai į lyrinę medžiagą. Spektaklio dailininkas – skulptorius, performanso ir video menininkas Dainius Liškevičius, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.
Trumpai apie istoriją – Abelaras ir Eloiza gyveno dvyliktame amžiuje. 1100-aisais metais Pjeras Abelaras išvyko į Paryžių mokytis Notre Dame mokykloje. Jis įgijo garsaus filosofo ir teologo reputaciją, todėl Notre Dame dvasininkas Fulbertas pasamdė jį auklėti dukterėčios Eloizos. Abelaras ir Eloiza įsimylėjo, slapta susituokė ir susilaukė vaiko. Tai sužinojęs Eloizos dėdė įsiuto, todėl siekdamas apsaugoti mylimąją Abelaras išsiuntė ją į vienuolyną. Fulbertas pamanė, kad taip Abelaras ketina atsikratyti jo dukterėčios ir tarnams paliepė jį iškastruoti. Abelaras įstojo į vienuolyną ir savo gyvenimą paskyrė mokslui. Sielvartaujanti Eloiza taip pat tapo vienuole. Nepaisant išsiskyrimo jie liko įsimylėję ir savo meilę išsakė laiškuose.
Spektaklio „Abelaras ir Eloiza“ premjera vasario 6 ir 7 dienomis dėl Lietuvos nacionalinio dramos teatro rekonstrukcijos įvyks „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).
