„Meno forto“ direktorius Audrius Jankauskas teigė, jog prireikė laiko suprasti, kad ankstesnė formulė, kai teatras rėmėsi vieno autoriaus kūryba, nebeveiks taip, kaip anksčiau, tačiau E.Nekrošiaus palikimą teatras ir toliau sieks išsaugoti. Anot A.Jankausko, ir toliau bus rodomi E.Nekrošiaus spektakliai, teatras atliks režisieriaus kūrybos informacinio centro funkcijas, o ateityje planuoja rodyti ir maestro mokinių kūrybą.
„Šiuo metu turime tris „gyvus“ spektaklius, kurie yra vien „Meno forto“ produkcija, ir vieną spektaklį, kurį dalijamės su Jaunimo teatru – „Cinką“. Ketiname juos rodyti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nes susidomėjimas yra didžiulis“, – sakė A.Jankauskas.
Paklaustas, kiek ilgai dar bus rodomi E.Nekrošiaus spektakliai, jis teigė: „Kažkada buvo pasakyta tokia frazė, kad spektakliai nėra vynas – jie su amžiumi negerėja. Bet, pavyzdžiui, „Hamletą“ mes rodėme 16 metų. Kodėl mes jo neberodom? Ne dėl to, kad jis buvo prastas ir jo niekas nebenorėjo matyti. Mes jį „nuėmėm“ tada, kai jis buvo pasiekęs savo viršūnę, kai jis buvo apvažiavęs visą pasaulį – pradedant Elsinoro pilim, baigiant „Globe“ teatru Londone. Nusprendėme, kad baigti reikia tada, kai vis dar yra kilimas, o ne kritimas žemyn. Manau, kad lygiai tą patį principą taikytumėme ir kitiems savo spektakliams. Kol jie yra aukštos meninės vertės ir kokybės, tol mes juos rodome.“
„Meno fortas“ taip pat žada atlikti ir informacinio centro apie E.Nekošiaus kūrybą funkcijas, organizuoti naujus projektus.
„Šiais metais nuo rudens ketiname pradėti E.Nekrošiaus spektaklių vaizdo įrašų rodymo ciklą, drauge pakviečiant žmones, kurie kūrė tuos spektaklius, kad papasakotų apie kūrybos užkulisius, detales. Nes istorijų apie tai, kaip spektakliai atsirado, yra visokių – nuo labai tragiškų iki labai komiškų. Manome, kad tai tikrai galėtų būti įdomu žiūrovams, ypač jaunesnei auditorijai. Nenorėjome „sauso“ varianto – kad žmogus tiesiog nueitų į mediateką ir pasižiūrėtų spektaklį, kuriame galbūt ne viską supranta, norėjome suteikti progą susipažinti su kontekstu“, – pasakojo A.Jankauskas.
Šią vasarą „Meno fortas“ tęs prieš keletą metų E.Nekrošiaus gimtinėje – Šiluvoje – pradėtą renginių ciklą: „Iš pradžių tai buvo visiška avantiūra – parodėm spektaklį lauke, atviroje erdvėje tarp bažnyčios ir koplyčios. Tai susilaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Praėjusiais metais parodėme „Inferno – paradiso“, o šiemet planuojame dar vieną renginį darbiniu pavadinimu „Tylos monologai“. Tai bus garsiausių E.Nekrošiaus spektaklių monologai, kuriuos skaitys tų spektaklių aktoriai“, – teigė „Meno forto“ direktorius.
„Planuojame ir festivalių ciklą tose šalyse, kuriose Nekrošiaus kūryba turėjo ryškiausią atgarsį – Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir, aišku, Lietuvoje. Ciklo renginiai – spektaklis, parodos, susitikimai su publika – turėtų prasidėti Neapolyje, kur režisierius šį birželį turėjo išleisti naują pastatymą. Vėliau planuojame, kad visų Lietuvoje pastatytų spektaklių ciklas būtų pakartotas Lietuvoje lapkričio antroje pusėje. Greičiausiai panašus ciklas įvyks ir Sankt Peterburge spalio pradžioje. Gruodį ar kitų metų sausį planuotume tai pakartoti Varšuvoje“, – sakė A.Jankauskas.
Pasak jo, neliks pamiršti ir du E.Nekrošiaus mokiniai – aktorių kursas ir režisierių kursas, kuris mokslus baigs šį pavasarį: „Mes norime sudaryti jiems sąlygas kurti, rodyti spektaklius ir skleisti savo kūrybą. Tikiuosi, kad iš šių studentų bei režisierių atsiras tų, kurie galės toliau vystyti veiklą mūsų teatre. Taip „Meno fortas“ taps vieta, kur bus galima susipažinti su E.Nekrošiaus ir jo pasekėjų kūryba“, – kalbėjo A.Jankauskas ir pridūrė, jog šiemet jau suplanuotos trys jaunųjų kūrėjų premjeros.
Tiesa, „Meno fortas“ ir dabar bendradarbiauja su kitais autoriais. „Kiek įmanoma, bandoma išnaudoti pastatą ir palaikyti gyvybę jame. Bendradarbiaujame ir su Birute Mar, jos monospektaklius planuojame rodyti visą pavasarį, ir su „Mokslo ir meno laboratorija“, kurioje Paulius Markevičius kuria spektaklius. Bendradarbiaujame su visais, kuriems salė atrodo ne per maža. Į mus kreipėsi net žmonės, grojantys metalą. Kol kas atsakymo dar nedavėm, bet kodėl gi ne? Norime būti ne užsikonservavusiu muziejumi ar infocentru, o gyva vieta“, – kalbėjo A.Jankauskas.
Anot jo, vienas iš „Meno forto“ dalininkų yra Kultūros ministerija, „Meno fortas“ yra įsikūręs ministerijos pastate, tačiau panaudos sutartis baigsis šių metų rugsėjį, o žinių, kaip Kultūros ministerija vertintų pasikeitusią teatro veiklos kryptį, kol kas nėra.
„Nežinau, kokios nuotaikos yra Kultūros ministerijoje. Labai tikiuosi artimiausiu metu susitikimo su naujuoju Kultūros ministru. Žiūrėsim, ar jiems tai, ką mes esame suplanavę, yra priimtina. Šiek tiek bijau, kad nenutiktų taip, kaip dažnai Lietuvoje atsitinka – kad tas, kas priklausė Lietuvai, staiga priklausys nebe Lietuvai. Bijau, kad daug kas bandys savintis tą vardą. Bet tai yra pats juodžiausias scenarijus ir nelabai norėčiau tikėti, kad jis įvyks“, – kalbėjo A.Jankauskas.
Jo teigimu, „Meno fortas“ lig šiol vertėsi iš valstybinių fondų paramos ir pajamų, uždirbtų iš spektaklių rodymo užsienyje: „Komercinių rėmėjų neturim – galbūt nebuvom tokie populiarūs, patrauklūs. Galų gale, to rėmimo ne taip ir reikėjo, kai turėjome daug veiklos užsienyje. Spektaklių rodymas Lietuvoje yra tam tikras teatro sportas – čia sušyli kaip per treniruotę, kad ir kaip žiauriai tai beskambėtų, o pajamos, kurios leidžia išgyventi ir susimokėti atlyginimus, mokesčius ir visa kita, ateina iš spektaklių rodymo ne Lietuvoje. Dabar situacija yra kitokia, bet bandom laviruoti.“
