Tokia netolima ateitis šiandieninėje situacijoje atrodo tikrai miglota. Ypatingai kūrėjams, kurių bene visos veiklos šiuo metu yra sustojusios, o gyvenimai – pasisukę 180 laipsnių kampu.
„Jaučiuosi labai neramiai, išgyvenu dėl visų... Atrodytų, lyg ir būtų neblogas laikas mokytis naujoms partitūroms, ką ir darau, būnu su šeima, žinoma, tačiau dvasinės ramybės nėra, nes visi esame situacijoje, kuri tikrai nėra gera. Žinau, kiek žmonių suserga, kiek miršta ir manau, jog kiekvienas mūsų šiandien jaučiame didžiulį nerimą...
Labiausiai man trūksta repeticijų ir dirigavimo. Laukiu, kada baigsis karantinas, laukiu operos spektaklių ir koncertų. Laukiu, kada galėsime parodyti „Pikų damą“ ir „Faustą“. Labai noriu tikėti, kad pasaulio ekonomika atsistatys gana greitai, nes, deja, nuo to priklauso ir Lietuvos kultūrinis gyvenimas, muzikinė kultūra...“, – trumpai apie neramų laiką namuose papasakojo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas, maestro Gintaras Rinkevičius, turėjęs diriguoti nukeliamus „Fausto“ spektaklius, kuriuose pagrindinę partiją būtų atlikęs publikos mylimas tenoras Edgaras Montvidas, vietoje to, šiuo metu karantino laiką leidžiantis Londone.
Atrodytų, lyg ir būtų neblogas laikas mokytis naujoms partitūroms, ką ir darau, būnu su šeima, žinoma, tačiau dvasinės ramybės nėra, nes visi esame situacijoje, kuri tikrai nėra gera
Telefonu Edgaras pasakojo, jog iš vienos pusės jo gyvenimas karantine pasikeitė kardinaliai: „Anksčiau namuose būdavau ilgiausiai 2-3 savaites, o tuomet – nauji darbai, naujos kelionės. Buvau nuolatos mobilus. Dabar viskas pasikeitė. Tikriausiai tai mane labiausiai ir gąsdina, – tas laisvės nebuvimas, kuomet negali tiesiog šokti į lėktuvą ir nuskristi aplankyti mamos, ar į savo sodybą. Kažkuo tai primena tuos sovietinius laikus, kuriuose augau... Žinoma, dabartinių priemonių visiškai nekvestionuoju, suprantu jų svarbą tam, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų ir galėtume grįžti į savo kasdienybę.
Man atrodo, kad menininkai, atlikėjai, kurių darbo vieta yra scena, izoliaciją išgyvena sunkiausiai. Na, žinoma, jog kiekvienam sunkiausia yra sava drama, tačiau emociškai sunku todėl, kad buvimas scenoje, susitikimas su žiūrovais yra mūsų savirealizacija, kurios šiandien netenkame. Jausmas toks, lyg būtų aplankęs pavėluotas žiemos miegas. Taip, galėčiau atsidaręs langą padainuoti kaimynams, bet tai – menka paguoda.
Manau, jog pasibaigus šiam sudėtingam laikotarpiui, būsiu labai pasiilgęs scenos, net dabar labai įdomu, kuris pasirodymas bus pirmas: ar koncertas, ar spektaklis, ar suplanuotas, ar nukeltas... Tas pirmas susitikimas bus labai įdomus ir emocionalus. Galbūt tai net bus „Faustas“, – tai būtų ypatingas susitikimas. Šio pastatymo laiką prisimenu su šiltu džiugesiu. Tuomet tokiomis minimaliomis sąlygomis buvo pastatyta grand opéra su baleto numeriais... Kaip, po velnių, mes iš viso sugebėjome tilpti toje scenoje?!
Tai – menininko „draivo“ pavyzdys. Ši opera yra tikrai verta rodyti ir mes patys jos esame pasiilgę ne mažiau, nei publika. Manau, kad tikrai verta dar kiek pakentėti ir ją išvysti vėliau perkeltomis datomis. O ir mums, atlikėjams perkelti, o ne atšaukti spektakliai ir koncertai yra tikrai didelė paskata ir optimizmas. Patikėkite, liūdniausia man šiuo metu yra savo kalendoriuje matyti „atšaukta“, „atšaukta“...“, – sunkumus, su kuriais pandemijos akivaizdoje susiduria menininkai, nupasakojo E.Montvidas.
Operos solistas raiškiai apibūdino vaizdą šių dienų Londone: „Londonas dabar yra kaip didelė filmavimo aikštelė, – toks tuščias, lyg skirtas visų operatorių ir fotografų geriausiems kadrams, nes tikrai nebereikia laukti, kada iš jo pasitrauks žmogus. Aš ir pats šiomis dienomis jaučiuosi tapęs lyg siurrealistinio filmo aktoriumi, iš tiesų, kartais į viską pažvelgiu iš šalies, kaip į kino juostą.
Toks žvilgsnis iš šono tave psichologiškai kiek atitolina nuo nelaimės epicentro. Tikrai nesistengiu pabėgti, tačiau atsitraukus mąstai racionaliau. Juk visa tai kažkada tikrai baigsis ir viskas priklauso tik nuo žmonių savimonės. Karantinas – nėra paankstintos vasaros atostogos, kaip kai kuriems atrodo. Kuo greičiau visi tai suprasim, – tuo greičiau iš viso to išbrisime. Socialinė izoliacija šiandien yra pagrindinis vaistas.“, – būti sąmoningais skatina vokalistas.
Edgaras tvirtina, jog pats stengiasi gyventi ritmingai ir sveikai: „Kaip ir daugelis, gyvenu priverstinėje tyloje, bet bandau susistyguoti savo dieną taip, kad nebūtų laiko nuoboduliui, kuris gimdo nereikalingas mintis. Stengiuosi išlaikyti ritmą, dirbti iš namų, ruoštis ateinančiam sezonui. Dar dirbu su studentais nuotoliniu būdu. Tai nėra tas pats, kas gyvas bendravimas, bet svarbiausia – motyvacija, kuri, tikiu, labai svarbi dabar tik pradedantiems žmonėms, – jiems reikia nepalūžti.
Žinoma, atsirado daugiau laiko skaitymui, kitoms veikloms. Labai svarbu būti fiziškai aktyviam ir neprarasti humoro jausmo. Štai, visiems pasakoju, kaip pamėgau bėgioti, tikiuosi, jog tai taps įpročiu. Atradau ir naujų vietų, kad ir dabar, kalbėdamas, sėdžiu įdomiame skverelyje, esančiame buvusio vienuolyno kieme, jo viduryje – senas alyvmedis... Visuomet žinojau, kad jis čia yra, bet anksčiau tiek čia neužsukdavau. Žinoma, kaip ir visame Londone, čia tuščia.“
Esame karta, dalyvaujanti didžiuliame pasaulio lūžyje. Esame taške, po kurio viskas – ir mes -vienaip ar kitaip pasikeis.
Pokalbį su Edgaru pradėjome, o šį tekstą link pabaigos nuvesime su citata „Pastoviausias dalykas gyvenime yra nepastovumas“. Tokia mintis šiandien ras sąskambių su daugelio mūsų mintimis.
„Esame karta, dalyvaujanti didžiuliame pasaulio lūžyje. Esame taške, po kurio viskas – ir mes -vienaip ar kitaip pasikeis. Tik dabar imame suvokti visą šio momento mastelį. Anksčiau atrodė, kad viskas greit praeis, kaip visi dalykai, apie kuriuos naujienas tik girdėdavome, o dabar tai tiesiogiai liečia mus visus. Manau, kaip ir daugelis, padarysiu daug išvadų. Kyla tikrai daug filosofinių minčių, juk atsirado ir begalė laiko sustoti ir apmąstyti...
Galima daug kalbėti, bet tik laikas parodys, ar imsime kitaip vertinti dalykus, koks bus mūsų santykis su menu. Galbūt kitaip imsime vertinti tai, kas buvo savaime suprantama. Tikiuosi, kad menas atsities, kad valstybė tam padės, nes tokiose situacijose, tai yra labiausiai pažeidžiama grandis. Svarbu suvokti, kad menas nėra prabangos dalykas, o – sielos gydykla.“, – tokiomis mintimis užbaigėme pokalbį su solistu, vildamiesi jau greitai susitikti Vilniuje.
