– Neseniai pristatyta naujausia LNOBT premjera vaikams – Davido Sebbos opera „Alisa stebuklų šalyje“. Buvo besibaiminančių, kad tai pernelyg sudėtingas savo giliomis metaforomis kūrinys, tačiau mažieji spalvingą spektaklį priėmė puikiai...
– Pažvelkime į pasakų lobyną: vaikams viskas yra leidžiama. Per anksti neturėtume vaiko nukreipti nuo to įsivaizduojamo pasaulio. Dvejų, trejų, ketverių metų vaikai žaidžia kurdami savus naratyvus –pasakojimus, ir teatro spektaklis – tai pati artimiausia tokiam pasakojimui meninė forma. Bėda, kad vaikui augant mes vis mažiau leidžiame reikštis jo vaizduotei. Tuomet mažėja vaiko kūrybiškumas, o juk norime turėti kūrybiškų asmenybių. Bet iš kur jos imsis, jei vaiko dėmesį stengsimės nukreipti vien į tikrą, realų pasaulį? Be vaizduotės nieko nebus: tai sakė ir Šventasis Raštas, ir Albertas Einsteinas, kuris be fantazijos, atėjusios per muzikinius vaizdinius, nebūtų sukūręs savo reliatyvumo teorijos. Taigi kuo ilgiau vaiką išlaikome vaizduotės pasaulyje ir skatiname jį kurti stebuklinius naratyvus, tuo jam yra naudingiau.
– Aš prieš atvedant vaikus į teatrą, tarkim – operos teatrą, būtina vaikus būsimam reginiui paruošti, iš anksto supažindinti su jų laukiančiu veikalu? Tarkim, paskaityti ištraukų iš knygos „Alisa stebuklų šalyje“...
Pažvelkime į pasakų lobyną: vaikams viskas yra leidžiama.
– Manau, toks paruošimas nepakenktų, ypač jei laukia susitikimas su opera. Galiu pasakyti iš savo patirties: mane opera sužavėjo, kai man buvo ketveri metai. Tėvai mane nusivedė į „Karmen“, ir nuo tada tapau nepagydoma operos fane. Tik suaugusi suvokiau, kodėl taip yra: kai tiek daug skirtingų sričių kūrėjų susitelkia į vieną pasakojimą – vaikas gali patirti emocinę perkrovą! Manęs niekas specialiai neruošė
„Karmen“ spektakliui, bet muzikinė aplinka mūsų namuose visuomet buvo turtinga. Tačiau tikrai nepakenktų iš anksto paskaityti knygą ar pasekti pasaką, kad spektaklio siužetas jau būtų žinomas. Svarbu nuteikti vaiką tam, kad teatre jis patirs ir naujų vaizdų, ir naujų garsų, paaiškinti, kad teatre žmonės vaidina, panašiai kaip patys mažieji skatinami vaidinti vaikų darželyje.
Svarbu nuteikti vaiką tam, kad teatre jis patirs ir naujų vaizdų, ir naujų garsų.
– Šiuolaikinius vaikus, sunkiai atitraukiamus nuo monitorių, jau sudėtinga kuo nors nustebinti. Kokie yra gyvo teatrinio vyksmo privalumai?
– Vaikai ne visada suvokia, kad tai, ką jie mato kompiuteryje, būna iš anksto surežisuota ir sulipdyta. O sceninis vyksmas vyksta čia ir dabar, su visomis klaidelėmis ir netikėtumais. Kartais ir vaikai scenoje pasirodo – tada mažasis žiūrovas gali dar geriau įsivaizduoti save. Bet kuriuo atveju privalumas, kai vaikas mato prieš save gyvą žmogų, o ne per medijas perleistą vaizdą. Betarpiškas įvedimas į meno pasaulį kiekvienam yra būtinas. Tarkim, kai vaikai mokosi dainuoti – jie neišmoksta to pasodinti prieš ekraną: prieš juos turi būti gyvas žmogus.
– Kaip ankstyva teatrinė patirtis atsiliepia vaiko lavinimui? Kada ją geriausia pradėti?
– Choreografė Birutė Banevičiūtė kuria spektaklius net kelių mėnesių amžiaus kūdikiams. Dabar, kai šiuolaikinės technologijos leidžia žymiai nuodugniau stebėti žmogaus smegenų veiklą, mokslininkai įrodė, koks svarbus meninis stimulas ankstyvame amžiuje. Penkiamečiai, kurie dalyvavo kokybiškose muzikos pamokose, nepalyginamai geriau skiria fonemas negu vaikai, kurie nelankė tokių pamokų. O vaikai, nesugebantys pataikyti į muzikos taktą, nesugebės ir sklandžiai skaityti... Kalifornijos universitete buvo atlikti smegenų tyrimai, atskleidę, kad muzika abiejuose smegenų pusrutuliuose suaktyvina nepalyginamai daugiau funkcijų, nei bet kokia kita veikla. Žmonių, kurie yra gavę vienokį ar kitokį muzikinį išsilavinimą, tam tikros smegenų dalys būna didesnės ir tai leidžia jų neuronams efektyviau komunikuoti. Tokie žmonės geriau suvokia erdvę ir laiką, jie sklandžiau skaito. Mes tik pradedame tirti, koks didžiulis yra muzikos poveikis žmogaus pasiekimams, jo atminties lavinimui. Todėl vaiko, kuris nuo kūdikystės gaus turtingą muzikinį ir meninį ugdymą (kad ir namų aplinkoje, kur mama jam gyvai dainuoja lopšines, o ne paleidžia muzikinį įrašą), ateitis bus geresnė.
Mes tik pradedame tirti, koks didžiulis yra muzikos poveikis žmogaus pasiekimams, jo atminties lavinimui.
– Vieni vaikai mėgsta lankytis teatre, kitiems jis mažiau įdomus. Kuo tai paaiškinti?
– Priežasčių gali būti daug. Būna apgailėtinų atvejų, kai vaikai savo darželyje ar mokykloje nepatiria jokių ryškesnių emocijų menų pamokose. Nemažai vaikų paklausti, kokios pamokos jiems mažiausiai patinka, įvardina muzikos pamokas – mums, muzikos pedagogams, tai skaudu ir kelia nuostabą. Tai parodo, kad mums ne visada pavyksta prisibelsti iki vaikų emocijų, nepavyksta susieti muzikinių prasmių su vaiko prasmių pasauliu. Jei daromos tokios klaidos – vaikai nusigręžia ir klausosi tik tos muzikos, kurią klauso jų draugai.
– Turbūt geriausia, kai vaikas pirmuosius teatrinius įspūdžius patiria būdamas kartu su savo tėvais, o ne mokytojų atvestas į teatrą. Nes šurmuliuojančiame bendraklasių būryje dėmesio scenai lieka mažiau...
– Vaikas turi būti ugdomas, koks elgesys yra priimtinas atėjus į teatrą. Trumpas papasakojimas čia nepadės. Jei mokiniams sakoma, kad operos spektaklis yra kultūros vertybė ir todėl jie tiesiog privalo tuo domėtis – nieko iš to neišeis. Turim galvoti, kaip paliesti vaiko emocijas, jo prasmių pasaulį.
Muzikos pamokose turi būti išmokta, kad vienam vaikui dainuojant ar muzikuojant, kiti turi klausytis ar bent rodyti pagarbą. Tokie įgūdžiai automatiškai neatsiranda. O jei vaikas lankosi teatre kartu su tėvais, tada ir tėvų pavyzdys prisideda prie sampratos, kaip korektiškai elgiamasi meninėse erdvėse. Antra vertus, dabartiniams vaikams, kurių dėmesingumas technologijų amžiuje yra suprastėjęs, pasyviai stebėti ilgesnį spektaklį, jame nedalyvaujant, dažnai tampa iššūkiu. Kūrėjams apie tai verta pamąstyti.
– Dažnai teatro salėje girdėti vienas ir tas pats klausimas: „Mama, kas čia?..“ Vaikas turi sulaukti atsakymo nedelsiant ar verčiau jį įspėti, kad viską paaiškinsime vėliau?
– Priklauso nuo konteksto. Būna spektaklių, kuriuose vaikai turi galimybę klausti ir patenkinti savo smalsumą. Bet jei tai opera – per ją nelabai išeina kalbėtis, ir vaikui derėtų iš anksto tai paaiškinti. Pagaliau vien tai, kad toks klausimas iškyla, jau rodo vaiko susidomėjimą...
Atokiau nuo didmiesčių gyvenantiems vaikams opera vis dar nėra lengvai pasiekiama pramoga. Ką praranda žmogus, kuris pirmąjį savo gyvenime operos spektaklį išvysta būdamas dvidešimties ar trisdešimties metų?
O jeigu jų meninis ugdymas skurdus – kaip galime tikėtis, kad galiausiai atvykę į miestą jie veršis domėtis tuo, kas vyksta teatro scenoje?
Bet kokio kultūros reiškinio apribojimas pagal amžių ar socialinį sluoksnį yra praradimas. Bet niekas, pavyzdžiui, negali atimti iš moksleivių galimybės mėginti mokykloje sukurti savo operą: kai jie pirmąkart pateks į tikrą operos teatrą, tokia patirtis bus labai naudinga. Deja, turime užsienio mokslininkų tyrimus, rodančius, kad vaikams, kuriems sunkiai sekasi mokykloje, sunkiau prieinamas ir kokybiškas meninis ugdymas. Atvirkščiai – jų kontaktas su menine humanitarine veikla dažnai sąmoningai ribojamas tam, kad jie gautų papildomų matematikos bei kitų egzaminams būtinų disciplinų pamokų. Taip yra visame pasaulyje. Tokiu būdu tai, kas tuos moksleivius labiausiai motyvuotų likti mokykloje ir geriau mokytis, iš ugdymo proceso tiesiog eliminuojama... Kitas tyrimas atskleidė, kad įgiję meninės raiškos kompetencijų moksleiviai iš socialinės atskirties šeimų įgauna daugiau pasitikėjimo savimi ir nebebijo savęs išreikšti. O jeigu jų meninis ugdymas skurdus – kaip galime tikėtis, kad galiausiai atvykę į miestą jie veršis domėtis tuo, kas vyksta teatro scenoje?
