„Pajutau, kad „Utopios“ teatrui reikia kažkokių utopijų. Man pasirodė, kad Dariaus patirtis ir jo manija rašyti pjeses yra pats geriausias būdas pažaisti utopijas, – pristatydamas savo mokinį, pasakojo režisierius Gintaras Varnas. – Tai – keista, bet labai įdomi postmodernistinė pjesė. Ji visiškai autentiška, paties žmogaus išgyventa – Darių kaip ir šios pjesės herojų pasiglemžė Londonas.“
G.Varnas pabrėžė, kad emigracijos tema dar tik ateina į Lietuvos teatrus, tačiau neabejojo jos paplitimu ir aktualumu.
„Jaučiu šioje pjesėje rimtą žmogaus vidinę dramą. Kaip kūrybos žmogų keičia noras žūtbūt tapti kitos tapatybės žmogumi, pamiršti savo kalbą, pradėti mąstyti, bendrauti kita kalba. Ir kas vyksta po to? Jei jau pakeitei savo tapatybę – tikrai nebegrįši namo, – mintimis dalijosi režisierius. – Ką daryti su savimi, su savo sąžine? Ar pasiduoti visuotinio „piaro“ prostitucijai, ar likti savimi? Spektaklyje bus atskleisti emigracijos giluminiai padariniai žmogaus asmenybei.“
Ką daryti su savimi, su savo sąžine? Ar pasiduoti visuotinio „piaro“ prostitucijai, ar likti savimi? Spektaklyje bus atskleisti emigracijos giluminiai padariniai žmogaus asmenybei.Į Lietuvą trumpam sugrįžęs dramaturgas ir režisierius D.Piraitis, pakviestas studijuoti į vieną garsiausių dramos akademijų pasaulyje – Londono muzikos ir teatro meno akademiją, pastebėjo, kad Lietuvoje nutylima emigracijos problema ir tikėjosi, kad savo spektakliu žiūrovams perduos žinią apie šio proceso pasekmes.
„Liūdna, kad mes Lietuvoje tylime apie šią problemą, nesistengiame sulaikyti jaunų talentingų žmonių, – apgailestaudamas sakė D.Piraitis. – Pjesės veikėjas taip pat yra talentingas lietuvių kilmės menininkas. Spektaklis vaidinamas dviem kalbomis, todėl tokia spektaklio forma atspindėta kalbos problema, gimtosios kalbos sąmyšis.“
Jaunasis menininkas, įtraukęs į kūrybinį procesą tiek Lietuvos aktorius (Emiliją Latėnaitę-Beliauskienę, Miglę Polikevičiūtę ir Martyną Nedzinską), tiek artistus iš Anglijos (Davidą R.Butlerį ir Mirandą Shrapnell), tikino patyręs tikrą malonumą kurti kartu.
„Gimus idėjai rašyti tokią pjesę, lietuvių aktoriai atvyko į Londoną, kur mes surengėme kūrybines dirbtuves ir pasitikrinome, ar apskritai gali būti realizuota tokia dvikalbė pjesė. Vėliau tęsiau rašymą ir vasaros viduryje atsivežiau pirmąjį juodraštį, kurį kartu su aktoriais koregavome ir kiekvienas žmogus, dalyvavęs šiame procese, įnešė savo dalį“, – pasakojo dramaturgas.
Įdomia patirtimi džiaugėsi ir aktoriai, kurie taip pat tapo savotiškais dramaturgais.
„Šis spektaklis man – įdomi patirtis ir kaip aktorei, ir kaip žmogui. Lietuvoje mes retai turime galimybę susidurti su dramaturgija. Buvo keista rašyti pjesę kartu, pasitikrinti scenas. Man tai – asmeninis atradimas“, – džiaugėsi E.Latėnaitė-Beliauskienė.
Po premjeros Menų spaustuvėje, Vilniuje, spektaklis bus parodytas nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmės“, o vėliau iškeliaus į Londoną, kur lauks Courtyardo teatro žiūrovų dėmesio.
