Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

„Errorų“ dramaturgas Justas Tertelis – apie klaidose atrastas galimybes

Spalio pabaigoje Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kviečia į premjerą – spektaklį „Errorai“. Prie MMLAB komandos prisijungęs dramaturgas Justas Tertelis spektaklyje siūlo apsvarstyti žmonių požiūrio taškus priimant neišvengiamybę klysti.
Justas Tertelis
Justas Tertelis / D.Matvejev nuotr.

– Prie MMLAB veiklos prisijungei po praėjusiais metais organizuoto meno ir mokslo pjesių idėjų konkurso. Kodėl nusprendei jame dalyvauti?

– Aš labai apsidžiaugiau, kai pamačiau MMLAB skelbimą apie konkursą, ir tam buvo trys priežastys. Visų pirma, aš jau buvau girdėjęs apie MMLAB ir jų kuriamus meno ir mokslo spektaklius. Man tai atrodė labai gyvas procesas. Antra, meno ir mokslo sąsajos man yra labai artimos asmeniškai. Prieš pradėdamas savo kelionę kaip teatro kūrėjas studijavau technikos mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete. Tikslieji mokslai suformavo mano sisteminį mąstymą, kuris padeda kūryboje atrasti įvairias struktūras. Ir trečia, man buvo įdomu tai, kad į projektą galėjau ateiti ne kaip aktorius, o kaip dramaturgas. Su tekstais dirbau teatro laboratorijoje „Atviras ratas“, esu parašęs „Vienaveiksmę monopjesę pradedančiam aktoriui PRA“, „Sudie, idiotai! arba ne rugiuose, bet prie bedugnės“, sukūręs įvairias radijo teatro pjeses. Rašymas teatrui labai natūraliai atsirado mano kūrybos kelyje.

Klaidos atsiranda tik tada, kai atsiranda žmogus.

– Konkurso kvietime buvo paprašyta dramaturgų nurodyti kelias dominančias temas. Viena iš tavo nurodytų buvo klaidos. Kodėl tau tai aktualu?

– Aš manau, kad mes visi turime klaidos baimę, kuri yra išugdoma. Pavyzdžiui, gamtoje klaidos baimės nėra. Medis negalvoja, jis auga teisingai ar neteisingai, jis tiesiog auga ten, kur jam reikia augti. Klaidos atsiranda tik tada, kai atsiranda žmogus, nes jis ir nusprendžia, kas jam yra teisinga, o kas – ne.

Mokyklų koridoriuose kabinami gražūs piešiniai, bet kur yra tie, kurie nepavyko? Juk nepavykę, ne tokie teisingi darbai yra labai svarbi dalis to pavykusio piešinio. Mes patenkam į informacijos spąstus, kai matome sėkmingą žmogų ir galvojam, kad jam sekasi, o man – ne. Bet juk kiekvienas sėkmingas žmogus nukeliauja didelį klaidų kelią, kuris jam ir padeda. Vieni natūraliai susitvarko su klaidomis ir iš jų mokosi, kiti – ne, bet tai yra labai svarbi kiekvieno mūsų dalis.

– Ko reikia, kad klaidos mokytų, o ne žlugdytų?

– Viskas priklauso nuo požiūrio kampo. Rašytojos J.K.Rowling knygas apie Harį Poterį atmetė 12 leidėjų, o ji vis tiek nepasidavė. Ir tik nuo jos priklausė, kiek kartų ji ėjo ir siūlė perskaityti knygą, sakė, kad tikiu tuo, ką darau. Atkaklumas padeda įveikti klaidą.

Man teatras patinka tuo, kad jis turi kartojimo džiaugsmą. Kiekvieną vakarą spektaklį gali patobulinti ir pagerinti. Reaguojant į žiūrovus kiekvieną kartą galima perkurti spektaklį atsižvelgus į tai, kas suveikė, ir kas – ne. Gali pasakyti, kad jis buvo nesėkminga klaida, arba priešingai – gali toliau jį auginti. Visa tai priklauso nuo santykio su kūryba, matymo proceso, supratimo, kad viskas nuolatos kinta.

– Koks tavo santykis su klaidomis?

– Man klaida yra neišnaudota galimybė. Aš kažkada esu sau pasakęs, kad sąmoningai elgsiuosi iracionaliai. Darysiu tai, kas logiškai mąstant man neapsimoka. Taip aš esu daug daugiau atradęs, nei praradęs. Loginis, racionalus mąstymas turi labai daug ribų. Sąmoningai įvelti klaidą ten, kur viskas turi būti labai teisinga, yra net labai sveika. Tada atsiranda kūryba, nauji dalykai, kitoks priėjimas.

D.Matvejev nuotr./Justas Tertelis
D.Matvejev nuotr./Justas Tertelis

– Prieš gimstant pjesei visa kūrybinė komanda klausė fizikos mokslų daktaro Vytenio Pranculio paskaitų. Papasakok daugiau apie šią patirtį.

– Mane labai žavi toks darbo principas. Man atrodo nebeįdomus toks teatro kūrimo procesas, kai režisierius atneša pjesę, kurią mes visi žinome ir jau esame matę daug jos pastatymų. Toks teatras turi egzistuoti, bet man labai patinka, kai atsiranda kitos formos, teatras gimsta iš idėjos, kurią augina visa komanda.

Neramiausia buvo, kai rengėme pirmąjį viešą pjesės skaitymą Molėtų astronomijos observatorijoje. Tada atėjo dr. V.Pranculis ir įvyko meno ir mokslo susitikimo akimirka. Pjesėje yra daug faktinių dalykų, tad labai bijojau, kad nebūtume blogai ko nors interpretavę. Bet dr. V.Pranculis viską kvestionuodamas patvirtino, kad pataikėme, ir kuriame moksliniais įrodymais paremtą spektaklį.

– Kuo tau atrodo panašūs meno ir mokslo pasauliai? Juk esi susipažinęs su jais abiem.

– Aš klausčiau, kuo jie skiriasi? Man atrodo, kad dar mokykloje viskas buvo neteisingai suskirstyta į dalykus – matematika, geografija, dailė, muzika. Tai yra neteisingas skirstymas, nes tiek mene, tiek moksle vyksta tie patys procesai. Ir ten, ir ten yra keliamas klausimas, vyksta tyrinėjimas. Ir ten, ir ten reikia atkaklumo, vaizduotės, kūrybiškumo.

Kurdamas šią pjesę diskutavau su dr. V.Pranculiu apie tapimą mokslininku. Pasirodo, kad nėra aiškios ribos, kada juo tampi – užtenka publikuoti kelis straipsnius mokslo leidiniuose. Kuo daugiau tave cituos kiti mokslininkai, tuo didesnis mokslininkas būsi. Labai panašu yra ir su menininkais. Menininku tampi tada, kai kažkoks tavo veiksmas yra pripažintas ir tave kiti pradeda vadinti menininku. Tai tos paralelės yra visiškai identiškos.

D.Matvejevo nuotr./Justas Tertelis
D.Matvejevo nuotr./Justas Tertelis

– Ar spektaklyje „ERRORAI“ analizuojamos konkrečios mokslininkų klaidos?

Atrodytų, kad mokslas yra ta sritis, kur klaidos negali būti įmanomos. Atradimai yra afišuojami viešai, tačiau apie klaidas nėra daug kalbama. Todėl man buvo labai įdomu, kaip į tai pažiūrės dr. V. Pranculis. Ir būtent jis įvedė dar vieną naują temą, apie kurią nebuvau pagalvojęs – paklaidą. Tai nėra klaida, bet ir nėra teisingas atsakymas. Tad paklaida atsirado spektaklyje kalbant apie per klaidą atrastus mokslo išradimus. Lipnūs lapeliai, mikrobangų krosnelė, rentgenas, Viagra ir daugybė kitų dalykų atsirado per klaidą.

Šiandien mums atrodo, kad pasaulis, kuriame gyvename, atsirado labai racionaliu keliu, bet iš tikrųjų tai nėra tiesa. Mane taip pat inspiravo Tomo Edisono citata: „Aš nesuklydau dešimt tūkstančių kartų, aš suradau dešimt tūkstančių būdų, kurie neveikia, ir tada atradau tą vieną, kuris veikia“. Tad spektaklyje atsiranda ir istorija, kaip Tomas tampa Edisonu. Ir dar viena spektaklyje vedama linija yra filosofo Žano Buridano ir asilo dialogo. Šis pavyzdys remiasi loginio mąstymo mintimi, kad jei asilas būtų pastatytas prie dviejų vienodų šieno kupetų, jis mirtų iš bado, nes negalėtų pasirinkti nei vienos. Spektaklyje nėra akcentuojamos tik klaidos, čia persipina kelios linijos.

– „Errorai“ yra trečioji meno ir mokslo spektaklių dalis (rež. Paulius Markevičius). Spektaklis „Dalykai“ gilinosi į mus supančio pasaulio dėsnius, „Reikaluose“ analizuota mokslininko atsakomybė visuomenei. Kaip spektaklių temos apsijungia trilogijoje?

– Man visada patiko trilogijos mintis, nes tai atspindi proceso tęstinumą. Nors prisijungiau tik prie trečios dalies, negaliu pasakyti, kad prieš tai pastatyti spektakliai man nedarė jokios įtakos. Aš peržiūrėjau P.Markevičiaus ankstesnius darbus tam, kad suprasčiau, kaip jis kuria, kokia yra MMLAB kryptis. Manau, kad „Errorai“ yra apie tai, kas sulaužo logiškai suvokiamą atsakomybę arba mąstymo konstruktus. Įvelia klaidą, iš kurios atsiranda maža žiežirba, kuri įžiebia visiškai naujus procesus. Tad tegu „Errorai“ būna apie iracionalumą.

– Kokius uždavinius tau kėlė spektaklio režisierius P.Markevičius?

– Man labai patiko dirbti su P.Markevičiumi. Čia nebuvo tas atvejus, kai jis yra režisierius, užsakantis tekstą, o aš esu dramaturgas, kuris pildo režisieriaus užsakymą. Mes dirbome kaip du kūrėjai, kurie ieško, kas yra įdomu šioje temoje. Jis duodavo nuorodas, kas ir jam būtų aktualu, ir tada ieškojome, kur ir kaip galėtume judėti kartu. Po dr. V.Pranculio paskaitų kalbėdavau su kūrybine komanda, nes norėjau žinoti, ką jie išgirdo, kas jiems aktualu, kaip jie mato spektaklį.

– Kaip rašymui padeda tai, kad ir pats esi aktorius?

– Aš gerai jaučiuosi rašydamas tik scenai. Kadangi kurti teatre pradėjau kaip aktorius, aš turiu savo supratimą, kas kuria gyvybę scenoje, kaip tekstas gali padėti aktoriui, kokie teatro scenos dėsniai veikia ir kaip. Lipant į sceną ir vaidinant visų pirma yra tikrinamas tekstas, nes tai, kas parašyta ant popieriaus, ne visada veikia scenoje. Kartais net susėdi su aktoriais, skaitai tekstą ir darosi smagu, juokinga, bet einant į sceną viskas pasidaro plokščia, nes atsiranda veiksmo dėmuo. Stengiuosi rašyti taip, kad tekstas būtų ne tik patogus, bet ir inspiruotų, kad aktorius suprastų, ką ir kaip veikia scenoje.

Stengiuosi rašyti taip, kad tekstas būtų ne tik patogus, bet ir inspiruotų, kad aktorius suprastų, ką ir kaip veikia scenoje.

– Kokius asmeniniu atradimus padarei šiame projekte?

– Man didelis džiaugsmas buvo atrasti MMLAB kaip erdvę, kurioje yra daug laisvės kūrybai. Visuomenei tampant demokratiškesne, tokiais tampa ir spektaklio kūrimo procesai. Anksčiau turėjome aiškiai dominuojantį režisūrinį teatrą, kai spektaklis priklausė nuo vieno žmogaus. MMLAB dirba laboratorijos principu ir tai yra kitokio teatro proceso prigimties ženklas. Čia dirbdami ir siekdami rezultato džiaugiamės ir procesu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais