Ryškiausiais ir laukiamiausiais šių metų Lietuvos festivalių svečiais įvardijama trupė – menininkų Tanya Beyeler bei Pablo Gisbert kūrybinis duetas, šiandien šiuolaikinių menų scenoje žinomas dėl eksperimentinių šokį, teatrą, vizualiuosius menus ir literatūrą jungiančių pasirodymų.
„Mūsų tikslas buvo sukurti teatrą, kuris galėtų būti laikomas eksperimentiniu ir avangardiniu, tačiau taip pat suprantamu ir prieinamu visiems žiūrovams“ – pokalbį pradeda Tanya Beyeler. Pirmą kartą į Lietuvą trupė atveža vienintelį savo darbą sukurtą atviroms erdvėms – „Ultraficcion nr. 1 / Fracciones de tiempo“. Saulei besileidžiant, besiganančių avių fone pristatomas spektaklis, žiūrovus kvies pokalbiui su gyvuoju pasauliu. Vieta, gamta, gyvūnija, istorijos, pasauliniai įvykiai – viskas susipins į visumą, kurioje pagrindinį vaidmenį atliks tekstas.
– Tanya, jau netrukus trupę „El Conde de Torrefiel“ išvysime „ConTempo“ festivalyje Kaune, šiek tiek vėliau – ir Vilniuje, „Sirenų“ festivalyje. Įdomu, kokį ryšį, keliaudami po pasaulį, stengiatės sukurti su savo auditorija?
– Stengiamės puoselėti draugiškus santykius, sukurti ilgalaikį ryšį, ypač, jei mūsų auditorija dar nauja. Siekiame, kad pirmasis susitikimas su „El Conde de Torrefiel“ būtų įsimintinas ir toks pat svarbus, reikšmingas, kaip ir ilgai trunkančios draugystės pradžia tarp dviejų toli vienas nuo kito gyvenančių žmonių.
Kai „El Conde de Torrefiel“ pradėjo veikti profesionaliai, mūsų tikslas buvo sukurti teatrą, kuris galėtų būti laikomas eksperimentiniu ir avangardiniu, tačiau taip pat suprantamu ir prieinamu visiems žiūrovams. Sakydavome, kad žiūrovai gali išeiti iš spektaklio teigdami, kad jiems pasirodymas nepatiko, bet ne kad jo visai nesuprato.
Laikui bėgant mūsų ryšys su žiūrovais ženkliai pasikeitė. Dabar mums yra svarbu turėti asimetrinius, įtraukiančius ir papildančius santykius. Žiūrovai yra emocijų nešėjai, scenoje aktoriai be žiūrovų įsitraukimo negali atskleisti emocijų, todėl dabartinė mūsų kūryba siekia stimuliuoti tiek intelektualiai, tiek emociškai, remiasi žmogaus egzistencijos patirtimi.
– Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias ir kokie momentai ar patirtys buvo labiausiai keičiantys, prisidėję prie jūsų tolimesnių pasirinkimų?
– Ko gero, svarbiausias mano mokymosi momentas buvo kelis metus trukęs bilietų kontrolierės darbas pagrindinėje šokio teatro scenoje Ispanijoje – Barselonos Mercat de les Flors. Ši pozicija man leido stebėti įvairius pasirodymus – ne tik šokio, bet ir kitų teatrinių disciplinų, dažnai juos matydavau ir po kelis kartus. Galimybė kiekvieną savaitgalį pamatyti vieną ar dvi skirtingas pjeses, suteikė labai svarbių, neįkainojamų įžvalgų ir supratimą, kaip kuriami pasirodymai.
– Savo kūrybinio kelio pradžioje tyrinėjote kalbinį teatrą, vėliau perėjote prie performanso ir šokio meno.
– Mano perėjimas nuo tradicinio teatro prie inovatyvesnių teatrinių formų prasidėjo susitikimu su „La Veronal“ choreografu Marcosu Morau. Kartu dirbti pradėjome 2009-ais metais, tuomet taip pat sutikau dramaturgą Pablo Gisbertą. Kartu su Pablo inicijavome projektą „El Conde de Torrefiel“, sujungdami patirtį ir žinias, įgytas šokio mene. Choreografinis pagrindas buvo esminis kuriant sceninį veiksmą, kuris susilieja su tekstu, kurdamas unikalią patirtį žiūrovams ir tapdamas išskirtiniu mūsų trupės braižu. Labai svarbų vaidmenį mūsų kūryboje vaidina literatūra bei muzika, suteikiančios tekstinę ir ritminę dimensijas.
– Kaip atrodo jūsų bendra-kūryba su menininku Pablo Gisbertu? Kaip papildote vienas kitą ir pačią trupę?
– Mūsų santykis pasižymi visišku abipusiu supratimu. Kartu rūpinamės visomis detalėmis, susijusiomis su mūsų kūryba: režisūra, vaidyba, produkcija, rašymu, kostiumais ir garsu. Manau, kad per beveik 15 metų, dalyvaudami įvairiuose projektuose, sugebėjome prisitaikyti prie skirtingų pozicijų, o kiekviename kūrybinio proceso aspekte plėtojame gilią sinergiją.
– Į Kauną atvežate savo kūrinį pavadinimu „Ultrafiction“. Kas jus įkvėpė šiam pasirodymui? Ar tiesa, kad jis buvo sukurtas Covid pandemijos metu?
– Šis kūrinys buvo sukurtas 2021-ais metais, kai dar galiojo kai kurie Covid-19 apribojimai. Pasirodymo unikalumas slypi jo kilmėje. Tai – darbas pritaikytas vietai. Kūrinys buvo sukurtas labai konkrečiomis ir ribotomis sąlygomis, kurios neišvengiamai paveikė jo formą ir turinį.
Pavyzdžiui, Santarcangelo festivalyje naudojome 8x10 metrų ekraną, galingą garso sistemą ir erdvę miesto parke, kuriame pasirodymas vyko nuo saulėlydžio iki nakties. Vietoje aktorių, šviesų, tradicinės scenos ar dekoracijų, nusprendėme sutelkti dėmesį tik į žodžius ir naudoti gamtą kaip foną. Mūsų tikslas buvo teatralizuoti natūralią aplinką be įprastų teatrinių išteklių, skatinant žiūrovus naudoti savo vaizduotę be vizualinių elementų, taip ištrinant ribą tarp realybės ir fikcijos.
– Ką turite omenyje kalbėdama apie „fikciją“? Kokias prasmes, būsenas siekiate apibūdinti spektakliu?
– „Ultrafiction“ yra arbitražinis terminas, kurį sukūrėme, norėdami apibrėžti ir įvardinti dabartinę žmonijos visuomenės pažangos būseną, kuri tapo labai sudėtinga. Mus supa didžiulis fikcijos kiekis, tampantis „ultrafikcija“. Mūsų supratimu, fikcija apima viską, kas nėra būtina gyvybei, bet yra būtina gyvenimui.
Pavyzdžiui, oras nėra fikcija, tačiau pasas yra; jis neturi įtakos mūsų fiziniam gyvenimui, bet labai veikia mūsų socialinį gyvenimą. Teatras yra fikcijos namai, pirmoji vieta, kurioje fikcija buvo naudojama kaip įrankis pasakojimui, supratimui, refleksijai ir istorijų dalijimuisi. Todėl teatras yra puiki erdvė tyrinėti fikciją, jos funkciją ir nuoseklumą, netgi naudoti ją kaip sceninę medžiagą, ką mes ir darome šio pasirodymo metu.
– „Ultrafiction“ metu žiūrovai girdi žmonių istorijas, vykstančias skirtingais laikmečiais ir aplinkybėmis. Ką norėjote jomis papasakoti?
– „Ultrafiction“ istorijos turi ritminę struktūrą ir yra parašytos siekiant sužadinti vaizdinius. Tai – tarsi ekrane ir žiūrovo sąmonėje susitelkę trupinėliai, kuriantys erdvės ir laiko suvokimą. Šiame kūrinyje tekstas yra paprastas ir dinamiškas bei nuolat sutelktas į veiksmą.
„El Conde de Torrefiel“ dirba su emocijomis ir suvokimu per garsą, o tekstas visada yra projektuojamas taip, kad galiausiai žiūrovas jį suvoktų asmeniškai, skaitydamas savo vidiniu balsu. Nors patirtimi dalijamasi kolektyviai, ji išlieka individuali kiekvienam žmogui. Todėl labai įdomu, kai po pasirodymo prasideda diskusija apie tai, ką žiūrovas matė ar jautė.
– Kaip į savo kūrybą įtraukiate socialines ir politines temas, kad jos netaptų didaktiškos?
– Iš tiesų, mums labai svarbu, kad mūsų darbai nebūtų didaktiški, juk gera literatūra niekada tokia ir nėra. Žiūrovams siūlome atvirą diskursą be griežtų išvadų. Teatre stengiamės, kad apmąstymai ateitų iš personažų, išgalvoto trečiojo asmens, kuris nėra autorius. Taip pat kalboje naudojame prieštaravimą, plėtodami idėją ir tuo pačiu metu pristatydami jos priešingybę toje pačioje kalboje. Taip žiūrovai gali nuspręsti, kuri dalis juos paliečia labiau.
– Jūsų manymu, su kokiais didžiausiais iššūkiais menininkai susiduria šiandien?
– Didžiausias iššūkis šiandieninei meninei kūrybai ir visoms joms formomis, yra baimė: baimė suklysti, nesėkmės, kitų vertinimo baimė, kuri sukuria nerimą keliantį nepasitikėjimo jausmą, varžo individualios minties srautą. Menas, kaip įrankis konfliktų generavimui ir rezonansui su auditorija, negali vystytis esant šioms sąlygoms. Manau, kad tai ir yra sudėtingiausias iššūkis.
– Dėkoju už pokalbį.
Rugpjūčio 5–11 d. į Kauną ir Kauno rajoną jau šeštą kartą sugrįžta festivalis „ConTempo“ ir vėl subursiantis ryškiausius Lietuvos bei užsienio scenos menų kūrėjus. 7 dienas truksiančioje programoje – daugiau nei 45šokio, cirko bei teatro pasirodymai ir per 30 valandų scenos patirčių.
Festivalio programą rasite čia.
