Režisieriai nevengia išsiskirti savo spektaklių koncepcijų braižu bei ieškoti kitokių pastatymų formų, įsijausdami į postdraminio ar naujojo teatro ritmą.
Prasidedant festivaliui pakalbinome šiuos jaunuosius režisierius, smalsaudami, kuo naujoji režisierių karta savo spektakliais išsiskiria nuo jų pirmtakų.
„Baseinas (be vandens)“ – kolektyvinės sąmonės išpažintis
Gegužės 12 dieną TYLOS! festivalio publikai pristatomas režisierės Monikos Klimaitės spektaklis „Baseinas (be vandens)“. Ši postdramos tėvo Marko Ravenhill’o pjėsė pasaulyje pripažinta, kaip nepatogi ir tarsi skalpeliu pjaunanti per kolektyvinį ego.
Režisierė M.Klimaitė teigia pasirinkusį šį autorių dėl jo aštrios ir tiesios dramaturginės kalbos. M.Ravenhill’o vaizduojama realybė yra paveiki ir nepaviršutiniška. Paklausta apie pjesės personažus, ji pabrėžė, kad pjesėje personažų nėra, ji parašyta kolektyvinės sąmonės principu. Pjesė neapriboja tiksliu aktorių skaičiumi ar specifiniais charakteriais, veiksme gali dalyvauti/būti vienas, dešimt ar dar daugiau aktorių, M.Klimaitė pasirinko, kad ši istorija būtų atkurta keturių aktorių. Spektaklio koncepcijoje išpažinties forma atkuriamas įvykis-prisiminimas, paskatinęs tam tikrus asmenis kalbėtis apie jausmus ir mintis, kurios tikriausiai aplanko kiekvieną iš mūsų, tik garsiai pasakyti apie tai būtų gėda. Pjėsės šerdis, anot režisierės, yra padėti atskleisti būtent ne „personažus" ir jų skirtumus, o kolektyviškai mąstančių ir veikiančių aktorių išpažįstamus jausmus ir mintis.
Teatro išsilavinimą, įgijusį ne tik Lietuvoje, bet ir Didžioje Britanijoje, jaunoji kūrėja sako, kad tai jai padėjo geriau suprasti ir pajusti anglų dramaturgo pjesės atmosferą, nuotaiką, atpažinti tam tikras situacijas ar žmonių „paveikslus“.
Spektaklis apie kolektyvinio instinkto vedamą masę, išmaudys jus baseine...be vandens.
„Medėjos kambarys“ – žiaurumo laboratorija
Gegužės 13 dieną festivalis TYLOS! pristato Artūro Areimos ir VDU vaidybos studentų bendrą spektaklį „Medėjos kambarys“. Klasikinė Medėjos istorija atgimsta kūrybinės laboratorijos su jaunaisiais aktoriais metu: „tik pats jaunimas gali nupasakoti apie savo kasdienybę ir smurto realijas joje“. Veiksmą scenoje kurs jaunieji aktoriai, priklausantys ypač pažeidžiamų žmonių grupei, nagrinėdami savo pačių ar artimųjų patirtus smurtavimo atvejus, taip pat žiniasklaidoje aprašomus įvykius, apie kuriuos vengiama atvirai kalbėti viešojoje erdvėje.
Kalbinamas, režisierius A.Areima pabrėžė, kad Medėjos mitą pasirinko todėl, jog jis yra vienas paveikiausiu savo žiaurumu, kuomet moteris dėl meilės ir priklausomybės nužudo savo brolį, išduoda tėvą ir galiausiai užmuša savo vaikus. Remdamasis šia tragedija, A.Areima kalba apie patyčias ir smurtą šiuolaikiniame pasaulyje.
Paklaustas, kokiu principu vyko spektaklio kūrybinis procesas A.Areima teigia, jog stengiasi ieškoti ir surasti tikrumą, kad kuo jautriau ir natūraliau pasidalinti šia opia tema. Režisieriaus užduotis yra tiesioginė akistata su žiūrovu, tam, kad jis neliktų abejingas ir svetimas. Spektaklio formą galime pavadinti ne tik atviru kūriniu, bet ir išsamia socialine analize, kadangi kūrėjai daugiausiai dirbo su dokumentiniais tekstais.
Kūrėjų išpažintis ir atsivėrimas, be smurto ir žiaurumo temos, remiasi šiandienos teatro atviru ieškojimu scenoje kartu su žiūrovais, jų akivaizdoje, keliant šiuos klausimus: 1) ar logiška atlikimą skirstyti į teatrinį ir kitokį? 2) kas vis dėlto laikytina vaidmeniu, kai nėra nei fikcinio, nei socialinio personažo? 3) kokiu laipsniu vaidmens pobūdį nulemia stebėtojas/žiūrovas? 4) ar įmanoma sukurti viską apimančią teoriją, kuri sutaikytų skirtingus aspektus – vaizdavimą, imitavimą, atlikimą, vaidybą ?
Spektaklis „Medėjos kambarys“ tai nelyg žiaurumo laboratorija, kurioje testuojamas tiek kūrėjas, tiek pats žiūrovas. Spektaklis unikalus ne tik savo interaktyvia forma, bet ir erdve, kadangi spektaklis žiūrovams bus pristatytas naujoje eksperimentinėje teatro erdvėje „Kvartalas”.
„Krytis“ – egzistencinis baras
Gegužės 12 dieną „Kvartalo” bare įvyks Mariaus Meilūno monospektaklis pagal paskutinį A.Camus romaną „Krytis“. Baras kaip monospektaklio veiksmo vieta pasirinktas neatsitiktinai. Spektaklis iš gana sterilios, aukštai kultūrai, kiek įpareigojančios teatro salės, pereina į intymesnę ir žemiškesnę vietą, kurioje sugriūna hierarchinės struktūros ir visi tampa sąlyginai lygus. Atvirą, žaismingą ir begėdišką išpažintį bare pasakoja intriguojantis veikėjas advokas Žanas Batistas Klamansas, atsiduręs pačiame purviniausiame Amsterdamao bare.
Režisierius M.Meilūnas teigia, jog psichologiniu požiūriu baras – nepaprastai įdomi miesto erdvė, nelyg savotiškas miesto paribys, kuriame susitinka ir vienas kitą pažįsta patys įvairiausi tipai. Bare koegzistuoja pačios prieštaringiausios žmogaus būsenos. Anot režisieriaus spektaklis yra minimalistinis, tačiau intensyvus ir interaktyvus. M.Meilūnas sako, kad A.Camus „Krytyje“ daro žmogaus dvasios skerspjūvį ir parodo jį visokį – juokingą, tragiška, dramatišką, gražų ir baisų vienu metu.
Kartu su M.Meilūnu spektaklį kūrė Vilniaus Kolegijos Menų fakulteto absolventai – jauna džiazo grupė „N-Atomic Trio“ (Dovydas Buidovas, Kristupas Kmitas ir Dominykas Norkūnas). Spektaklyje su A.Camus romanu taip pat persipins literatūros maištininkų Š.Bodlero, A.Rembo tekstai, S.Gainsbourgo melodijos ir purvini prancūziški anekdotai.
„Creeps / Luošiai“ – paralyžuojanti komedija
Gegužės 15 dieną festivalio metu įvyks intriguojančios komedijos „Creeps /Luošiai“ premjera! Režisierius Alius Veverskis pristatydamas kanadiečių dramaturgo D.Freeman’o pjesę „Creeps“ žiūrovus įtrauks į žmonių su negalia pasaulį: luošų, šlubų, paralyžuotų mikčiojančių. Jų vaizduojama kasdienybė spektaklio metu žiūrovą privers juoktis iki ašarų, kol jis supras kaip iki šiol mažai jam rūpėjo tokių žmonių gyvenimas.
Režisieriaus A.Veverskio pasirinktas autorius unikalus tuo, kad šią pjesę rašė apie save – D.Freeman’as pats sirgo cerebriniu paralyžiumi ir treniravo savo aktorius nesieti neįgalumo vaidybos kartu su emocine būsena scenoje.
Anot režisieriaus, spektaklio personažai atskleidžia visiškai izoliuotą pasaulį. Izoliaciją su visomis to pasekmėmis: ciniškumu, infantilumu, neapykanta.
A.Veverskis teigia, jog jis pats ir jo aktoriai labai norėjo kalbėti apie valią, pasirinkimus – apie galią priimti sprendimus ir apie negalią keisti savo gyvenimą.
Pasitelkdami neįgaliuosius personažus kaip duotybę, jie ieškojo visiems vienodai būdingos problemos – neįgalumo kaip valios stokos. Anot režisieriaus, spektaklio personažai atskleidžia visiškai izoliuotą pasaulį. Izoliaciją su visomis to pasekmėmis: ciniškumu, infantilumu, neapykanta. Izoliaciją, kuri slopina raidą.
A.Veverskis mano, jog jau vien pats skirstymas į grupes izoliuoja: asocialai, alkoholikai, savižudžiai, neįgalieji. Kai žmogus priskiriamas tokiai grupei, kai su juo elgiamasi kaip su tokiu, o ne kaip su žmogumi, ilgainiui ir tampa tik statistiniu „grupės“ atstovu, jo elgesys iškrypsta.
Spektaklio statymo metu, anot kūrėjų buvo svarbiausia išvengti gailesčio, moralizavimo ir panašaus emocinio šlamšto. Jie teigia, jog nekūrė sentimentalaus spektaklio apie „sunkų ir negailestingą neįgaliųjų pasaulį“. Neįgaliesiams reikia ne gailesčio, ne užuojautos, jie tiesiog nori būti laikomi žmonėmis, kaip ir likęs pasaulis.
Anot spektaklio kūrėjų, jie leis žiūrovui išvysti luošių gyenimą, ir atpažinti ten save. „Mes žinome Jūsų nuomuonę apie luošius, žinome, ką Jūs galvojate, bet ar Jūs žinote, ką Jie mano apie Jus?“ – klausia A.Veverskis.
Neįgalieji – žmonės kaip žmonės. Spektaklio kūrėjai žada daug juoko, nenormatyvinės leksikos ir vulgaraus humoro. Jūs sakysite „aciū dievui, kad aš normalus“. Spektaklyje „Creeps/Luošiai“ jūsų laukia klounas Pufas, stebukladarys Merlinas, Snieguolė su septyniais nykštukais, Mis Bikini, baltoji meška Rimvydas ir, žinoma, luošiai.
Tarptautiniame teatro festivalyje TYLOS! pasirodysiantys jaunieji Lietuvos teatro režisieriai nesislepia nuo šiuolaikiniam žmogui aktualių temų, trina teatro ribas, nevengia rodyti, kad teatras yra labiau prieinamas, visuomet aktualus, visuomet atviras ir drąsus. Šie jaunųjų kūrėjų spektakliai yra geras ženklas šiuolaikinio teatro pasaulyje, įrodantis, kad lietuviška scena susilauks vis aktualesnių ir svarbesnių temų bei išskirtinių formų preparuojančių šiuolaikinės postmodernios visuomenės gyvenimą.
