Kolektyvinį monologą „Posesijos obsesija“ kuria bendra vokiečių ir lietuvių kūrybinė grupė. Idėjos autoriai yra Berlyne įsikūręs ir šiemet savo 25 metų kūrybinės veiklos jubiliejų minintis teatro kolektyvas „She she pop“. 2016 m. jis Vokietijos žiūrovus savo darbe „Besessen“ (liet. „Apsėstieji“), kuris tapo pagrindu „Posesijos obsesijai“, pakvietė į susitikimą – agorą, kurioje renkasi žmonės ir kalbasi. Kolektyvinį monologą „Besessen“ ar jo dalies adaptacijas jau yra matę Lenkijos, Bulgarijos, Meksikos žiūrovai.
Prie lietuviškos versijos dirba „She she pop“ atstovai Sebastian Bark ir Ilia Papatheodorou, taip pat rašytojas ir literatūrologas, knygos „Pietinia kronikas“, kuri pernai buvo išrinkta metų knyga, autorius Rimantas Kmita, kino ir teatro režisierius Mikas Žukauskas bei architektas ir architektūros tyrėjas Jonas Žukauskas.
Lietuviška „Besessen“ adaptacija pavadinimu „Posesijos obsesija“ išlaiko originalią formą ir koncepciją. Lietuviškoje versijoje kertiniu atspirties tašku tampa nuosavybės tema, tačiau kūrėjai neria gilyn į socialinės sanklodos analizę ir nuo vokiškoje versijoje pagrindiniu akcentu tapusio paveldėjimo aspekto priartėja prie lietuviškesnio konteksto: „Pajamos formuoja mūsų sąmonę. Mūsų galimybės siekti ne tik išsilavinimo, karjeros, bet ir kūrybingo gyvenimo nėra vienodos. Ir tai nepriklauso vien nuo mūsų pastangų ir darbo, labai daug lemia visuomenės struktūra, socialinės klasės, gimimo vieta, mokykla, draugai. Kartais ir jų nelabai yra iš ko rinktis. Neretai to net negalime aiškiai įvardyti,“ – sako lietuviškos adaptacijos kūrėjai.
Nuosavybė tapo vienu esminių žmonių sugyvenimo klausimų: jeigu nieko neturi, turi parsiduoti. O tie, kuriems priklauso daug, tampa apsėsti to, ką turi. Esame nuosavybės apsėstųjų bendruomenė – teigia kolektyvinio monologo kūrėjai. Jame žiūrovai, o greičiau dalyviai, piliečiai, bendruomenės nariai, kviečiami priimti sprendimus ir įvardinti, kas jie yra, atstovauti tam tikroms visuomenės grupėms, kalbėti ir būti išgirstiems. Taip suteikiama nauja prasmė „teatrui be publikos“: čia nuskamba polifoninis monologas, kuriame nėra aktorių, o žiūrovai tapatinasi su scenoje „prabylančiomis“ visuomenės grupėmis.
Kūrėjai sako, kad kalbėti apie nuosavybę kolektyviškai, kaip grupei, yra paradoksalus dalykas. „Nuosavybės klausimas labai stipriai susijęs su ego, su tuo, kad tau kažkas priklauso: tu pats, daiktai, kartais kiti žmonės. Ir tuo sunku dalytis. Ar galima turėti ką nors kartu su kitais? Ar tai kaip tik mus išskiria, nes to, ką turiu aš, tu negali turėti? Kurdami „Besessen“ norėjome kalbėti apie tai, kas mus, kaip grupę ar bendruomenę, išskiria. Be to, ši tema labai susijusi su laisve. Paprastai galvojame, kad esame laisvi ir galime patys spręsti, tačiau išties laisvė dažnai susijusi su tuo, ką turime, kas mums priklauso“, – sako „She she pop“ narys Sebastian Bark.
