Spalio 6 d. festivalio organizatoriai tikėjosi išvysti latvių spektaklio „Artimas miestas“, sukurto pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, režisierių Kirilą Serebrenikovą, tačiau jis dėl pareikštų kaltinimų negali išvykti iš Rusijos. Reaguodami į susidariusią situaciją, „Sirenų“ organizatoriai pakvietė festivalyje pristatomų lietuviškos spektaklių kūrėjus padiskutuoti apie meno lauko ir valdininkų priešpriešą – tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje.
Režisierius Oskaras Koršunovas, festivalyje pristatysiantis savo naujausią spektaklį „Tartiufas“, teigė, jog nors menininko ir valdžios santykių tema yra itin aktuali šiandien, ji taip pat yra ir amžina.
„Kai kalbam apie Serebrenikovą, tai yra baisu, tai yra ryškus valdžios bispridielas. Bet ar tai tik dabartinės Putino Rusijos tema? Dabar kalbam apie tai, kas vyksta Rusijoje, tarsi Lietuvoje to tikrai negali būti. Bet ar tikrai taip yra? <…> Ko gero, taip drastiškai nesisprendžia tie dalykai, bet ir kitaip galima atimti menininkui ruporą: galima tiesiog neduoti pinigų, nefinansuoti, nelaikyti kultūros prioritetu.“
O.Koršunovas taip pat abejojo, ar Lietuvoje, susiklosčius panašioms aplinkybėms, valdžios taikinyje atsidūręs menininkas sulauktų tiek kolegų palaikymo, kiek jo sulaukė K.Serebrenikovas.
Festivalio direktorius Martynas Budraitis tikino, jog kartais dialogas su valdžia paprasčiausiai neįmanomas: „Kai kurie Serebrenikovo kolegos tvirtina tikintys, kad jis nekaltas, bet sako, kad dialogas su valdžia yra būtinas. Bet koks turi būti dialogas? Kodėl reikia to dialogo? Manau, kad negalimas joks dialogas su tokia valdžia. Kiti tvirtina, kad jie nesidomi politika, kad jų tai neliečia, kad jie tik kuria meną. Be iš tikrųjų nei viena, nei kita pozicija tokioj situacijoj yra negalima. Menininkas neturi būti varžomas jokių cenzūrų, vidinių ar išorinių, jis neturi galvoti, kaip jis ką nors turi padaryti, kad įvyktų dialogas su valdžia.“
Festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė priminė, jog festivalis „Sirenos“ šiais metais pristatys ne vieną nonkonformistinį spektaklį: „Visi mūsų režisieriai kvestionuoja valdžios santykį su menininku, savo kūriniais kalba apie laisvės ribas ir kartais smarkiai jas praplečia.“
Dialogo tarp valdžios ir meno lauko Lietuvoje sako stokojantys ir kiti režisieriai. Štai spektaklio „Antikristas“ autorius Artūras Areima teigia, jog dažniausiai Lietuvos valdžia menininkus prisimena tuomet, kai jie pelno tarptautinį pripažinimą. „Turi parvežti laurus iš toli ir tada politikai gali padidinti rėmimą. Bet tuomet tam menininkui jau kaip ir nebereikia tos paramos“.
Režisierė Y.Ross teigė, jog K.Serebrenikovo situacija yra unikali, nes sulaukė pasaulinio rezonanso. „Tai man duoda vilties, kad menas gali keisti pasaulį, kad menininkai turi didžiulę jėga“, – teigė spektaklį „Trys seserys“ festivalyje pristatanti menininkė.
Panašios pozicijos laikėsi ir Kamilė Gudmonaitė, spektaklio „Trans Trans Trance“ režisierė: „Pirmoji reakcija, kai sužinojau apie šiuos įvykius, buvo baimė. Bet tada supratau, kad galbūt Rusijos valdžia taip siunčia žinutę mums, pasaulio menininkams, kad menas gali būti sankcionuojamas. Tai parodo, kad valdžia bijo meno, jeigu reikia imtis tokių priemonių. Vadinasi, menas tikrai gali keisti represines struktūras ir valdžią. Mes turime išlikti drąsūs šioje situacijoje.“
Spektaklio „Žalia pievelė“ režisierius Jonas Tertelis mano, jog dialogą su valdžia galima užmegzti tik per visuomenę: „Menas negali pakeisti politikos, bet menas gali pakeisti visuomenę, o visuomenė gali keisti politiką“, – sakė jis.
