Jaunam režisieriui Artiomui Rybakovui pavyko surinkti tokią aktorinę komandą, kokios pavydėtų dažnas patyręs kolega. G.Ivanauskas prisijungia prie Juozo Budraičio, Algirdo Dainavičiaus, Tomos Vaškevičiūtės, Airidos Gintautaitės, Dariaus Meškausko, Ryčio Saladžiaus, Severinos Špakovskos, Arūno Sakalausko ir Pauliaus Tamolės.
„Kai man paskambino režisierius ir paklausė, ar aš nenorėčiau prisijungti prie „Irano konferencijos“, aš iš karto atsakiau „Taip“, net nepaskaitęs spektaklio medžiagos. Aišku, visų pirma „papirko“ aktorių kolektyvas. Su kai kuriais esame vaidinę ne viename spektaklyje, su kai kuriais – dar ne. Ar sunku įsilieti į jau pastatytą spektaklį?
Esu sakęs, jog niekada daugiau to nedarysiu, nes tai sukelia labai daug streso. Aš neturėjau tiek repeticijų, kiek turėjo spektaklyje esantys aktoriai. Per tris ar keturis kartus trumpesnį laiką sugebėti išmokti tekstą, suvaldyti mizanscenas, sureaguoti į kolegų pasisakymus – tai tikrai kelia stresą. Bet man įdomi provokacija, ji mane visada žavi ir aš esu linkęs save provokuoti, todėl ir sutikau. Kai pradėjome dirbti su Artiomu, buvo ypač smagu, kai režisierius tau padeda, paaiškina medžiagą. Tikiuosi, jog viskas bus gerai“, – savo atsiradimo „Irano konferencijoje“ istoriją pasakoja G.Ivanauskas.
Pasak režisieriaus A.Rybakovo, sprendimas pakviesti Gytį gimė tiesiog intuityviai.
„Esu matęs kitus Gyčio vaidmenis, suprantu, ką jis gali padaryti kaip aktorius, bet čia mane domina visai kiti dalykai. Šios pjesės autorius Ivanas Vyrypajevas man yra sakęs, kad jo tekstuose yra tokių reiškinių, kurių žiūrovas niekaip negalės suprasti – jis juos galės tik pajusti. Vaidmenims turiu pakankamai stiprią intuiciją ir neabejoju, kad šiame spektaklyje Gytis padės atsiskleisti tiems reiškiniams“, – teigia A.Rybakovas.
Režisieriaus kuriamai „Irano konferencijos“ koncepcijai reikėjo būtent šių aktorių. Pasako jo, ši pjesė nepasiduoda interpretavimui, jai reikia autentikos. Pjesės personažai yra žinomi, autoritetingi ir daug pasiekę asmenys, todėl režisieriui norėjosi ir tokių pat aktorių.
„Visus šio spektaklio aktorius vaidmenims parinkau intuityviai. Nors nė kiek neabejoju kiekvieno talentu ir meistriškumu, vis dėlto, kiekvienas jų yra labai skirtingas, kaip ir pjesės herojai. Charakteris, temperamentas, elgesio ypatumai, komunikavimas – visi šie vidiniai bruožai skiria pasirinktus aktorius, nepaisant to, kad dauguma jų jau ilgus metus yra kolegos, besisukantys toje pačioje socialinėje ir kultūrinėje dirvoje. Man visuomet smalsu, kas slepiasi po ta galinga aktorine kauke.
Manau, kad ir žiūrovas į teatrą ateina būtent dėl to, jog visas įmanomas kaukes savo aplinkoje mato kasdien, o tikrame teatre galima pamatyti ir pajusti žmonių „nuogybę“, jų „plikumą“. Turiu omenyje tiek esančius ant scenos, tiek sėdinčius žiūrovų salėje. Riba čia turi ištirpti. Tai yra didžiausias paradoksas – žmonės sąmoningai ateina stebėti dirbtinai vykstančius dalykus ir jais tiki labiau nei savo tikrove. Žiūrovus labai veikia atpažįstamumas, kuris tikrovėje juntamas, gal net matomas, bet neapčiuopiamas ir nepajudinamas. Lygiai taip pat yra ir su aktoriais“, – pasakoja režisierius.
„Irano konferencijos“ veiksmas vyksta simpoziume Kopenhagoje, kur devyni unikalių sričių specialistai susitinka aptarti Artimųjų Rytų ir šių dienų Irano problemas: mirties bausmes, kankinimus ir kitus asmens teisių ir laisvių pažeidimus. Žengdami ant pakylos, intelektualai skaito pranešimus, tačiau diskusija greitai pereina nuo sociopolitinių aspektų prie pokalbių apie etinius skirtumus, dvasingumą, asmenines traumas ir dilemas, susijusias su šių dienų visuomenės krizėmis. Jų teiginiai iššaukia jautrią diskusiją apie aktualias problemas ir požiūrį į jas skirtingų kultūrų pasaulyje, kelia klausimus apie mūsų civilizacijos ateitį.
„Kai perskaičiau pjesę, man pasirodė, kad ji tam tikra prasme nepastatoma. Joje labai daug teksto. Man atrodė, kad tiesiog neįmanoma ją pastatyti. Bet pasirodo viskas įmanoma. Temos, gvildenamos „Irano konferencijoje, yra labai aktualios, rimtos ir svarbios. Nepaisant to, jog kalbama apie Irano problemą, paliečiama begalės kitų temų ir finale įvyksta taip, jog kiekvienas veikėjas ateina su savo problemomis ir nelabai kam berūpi Irano problema, apie kurią vyksta diskusija“, – teigia aktorius.
Ivano Vyrypajevo „Irano konferencija“ (režisierius Artiomas Rybakovas) – jau šį sekmadienį, lapkričio 28 d., 19 val., OKT studijoje. Spektaklio prodiuseriai – VšĮ Artišokai ir OKT/Vilniaus miesto teatras. Bilietus platina „Tiketa“.
