Tęsdamas kultūros sklaidą regionuose Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia Vilniaus žiūrovus savaitgalį pradėti Trakuose (nes rodymas Vilniuje bus tik po mėnesio – kovo 24 d.), o LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio scenografą nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Gintarą Makarevičių bei kostiumų dailininkę Dovilę Gudačiauskaitę.
–Gintarai, kokią Žemaitę atsimeni iš vaikystės?
–Nėra jokių vaikystės prisiminimų, bet praleistas laikas kaime, vėliau jau mokykloje skaitant Žemaitę tarsi primindavo kai kuriuos žmones, matytus kaimo aplinkoje.
–Ar keitėsi požiūris į ją vėliau?
–Vėliau, kai pradėjau kurti dokumentinius filmus, supratau, kad Žemaitės kūryba buvo talentingai rašoma tikrovė, kurioje ji gyveno.
–Kuo ypatinga Sigito Parulskio pjesė „Julija“?
–Sigito Parulskio pjesė įdomi tuo, kad konstruoja ar kuria situacijas iš dviejų tarpusavyje tiesiogiai nesusijusių asmenybių, kurių viena – Dora, įkvėpta Žemaitės biografijos, pati pagaliau ryžtasi keisti savo gyvenimą, nori sugrįžti į kūrybą. Įdomus pats pasvarstymas, kaip šiandiena moteris galėtų ryžtis tokiam žingsniui.
–Kas sunkiausiai įveikiama?
–Man, kaip scenografui, sudėtingiausia buvo surasti bendrą Žemaitės ir Doros sceninį kodą, kuris netaptų personažų buitine iliustraciją, bet galėtų būti abiem tinkamas savo simboline struktūra. Kartu su režisieriumi nusprendėm, jog tai galėtų būti šiuolaikinio meno erdvė, kur pasitelkus įvairias medijas galima sukurti mums reikiamas scenas. Tada prisiminiau savo močiutę, kuri sakė, jog moteris namuose laiko tris kampus, o vyras – ketvirtą. Taip atsirado keturių kolonų architektūrinė struktūra iš ŠMC (Šiuolaikinio meno centro) rūsio.
–Kokią įtaką šiam spektakliui ir Tavo sprendimams turėjo Jolanta Dapkūnaitė?
–Su Jolanta pradėjome kalbėtis apie Žemaitės pastatymą, kai dar nebuvo Sigito pjesės. Aš palaikiau jos iniciatyvą. Jaučiau, kad jai pačiai asmeniškai svarbus būtų toks vaidmuo. Vėliau ir Sigitas, rašydamas pjesę, manau, kažkaip reflektavo tą Jolantos asmeniškumą. Dabar visi dirbam savo baruose, turime pjesę ir kartu ieškome.
–Pirmoji premjera įvyks Trakuose, Tavo vaikystės mieste. Ar tai Tave kaip nors veikia, ar priimi kaip į paprastą sutapimą?
–Mėgstu lankytis Trakuose. Tai ypatinga vieta. Vaikystėje daug kartų lankiausi pilyje. Pamenu ją iki rekonstrukcijos, vėliau, būdamas paaugliu, važiuodavau piešti salos pilį. Manau, kad tai padarė įtaką, nes Trakai buvo pirmasis miestas, kur aš susidūriau ir su įspūdinga pilimi, ir jos istorija.
–Ar sunku kurti spektaklį neturint gerų sąlygų?
–Manau, jog pasakymas, kad „teatras yra namai“ nebuvo laužtas iš piršto, o šiandien žinau, kad tai visų pirma turi būti spektaklio namai.
Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė
–Miela Dovile, kaip Tu perskaitei šį kūrinį?
–Sunku įvardinti, apie ką šis spektaklis – ar apie Žemaitės skarelę, ar apie Doros paltą, bet panašu, kad abu elementai stipriai surezonavo. Pasimatuoti skarelę – beveik metafizinis potyris. Pirmiausia – suvokti, jog esu lietuvė, o paskiau atsargiai žiūrėti į veidrodį ir priimti tiesą apie save, apie savo senstantį kūną, apėjusį žemės dulkėm, apie slystantį iš rankų turėjimą kažko – nežinia ko.
Gal net pamėginti nušluostyti tas dulkes: „Ir kuo ilgiau valiau dulkes, tuo labiau supratau, kad kokios nors įkyrios mintys kaip tos dulkės... mintys apie turtą, apie meilę, apie pavydą, apie ligą, apie savižudybę... jos apneša mus ir mes nebematome tikrų dalykų, viskas lyg pro miglą, bet kai nuvalai viską... štai taip.“
Dabar galvoju, gal „Julija“ yra apie viltį? Apie tą vienintelį vaiką, kurį turiu ir kuris taip lėtai ir sunkiai auga? Apie troškimą apsčiai turėti gyvenimo ir jį įprasminti? Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje SPE SALVI rašo apie tai, kad „žmogus kasdien turi daug mažesnių ar didesnių vilčių – skirtingų skirtingais gyvenimo tarpsniais. Kartais gali atrodyti, kad viena šių vilčių jį pripildo visą ir jam kitokių vilčių nebereikia.
Jaunystėje tai gali būti didelės, visus lūkesčius patenkinančios meilės viltis; aukštesnių profesinių pareigų, vienos ar kitos tolesnį gyvenimą nulemiančios sėkmės viltis.“ Tačiau šioms viltims išsipildžius, paaiškėja, jog šitai nebuvo viskas. Kad tai patenkinti gali tik kažkas begalinis, visa pranokstanti viltis. O gal pasakysiu tiesiog taip: „Julija” – apie dvi moteris, kurios nekonservuoja pomidorų.
–Tu tik įsigilinusi, įsiklausiusi į ilgų repeticijų potekstes, imi ir sugalvoji, išjauti personažų turinį. Tavo kuriamų veikėjų rūbai išsiskiria krikščionišku santūrumu. Net jeigu personažas „reikalauja“ puošybos, ji būna minimali. Neabejoju, tai susiję su Tavo pasaulėjauta?
–Viskas prasideda nuo pjesės įsiskaitymo, bendravimo su režisieriumi ir scenografinio sprendimo. Tai yra įdomus procesas. Pirmiausia, aš pati susikuriu, ar, greičiau, bandau įžvelgti ir susilipdyti tam tikrą charakterio faktūrų, svorių ir spalvų koliažą, o po to vyksta bendradarbiavimas su aktoriumi ir visa komanda. Nes vaidmuo yra nešiojamas ir palaipsniui gimsta iš ilgų valandų darbo repeticijų salėje. Taigi, ir kostiumai negali būti pilnai iš anksto nuspręsti.
Taip, esu minimalistė ir mane apima paralyžius, jeigu iš manęs reikalauja „efektų“. Dėl to labai svarbu, kad komanda, kuri kviečiasi dirbti kartu, tai žinotų. Visiškai normalu, kad daugeliui idėjų mano išraiškos forma visiškai netinka.
Kitaip tariant, mano ribotumas, kaip nuo sausros sutrūkinėjusi dykuma, yra didelė mano tapatybės dalis.
Prieš keletą metų teko gyventi kontempliatyvaus vienuolyno aplinkoje, ten dirbau paprastus namų ruošos darbus, pusę metų kiekvieną dieną mačiau tą pačią aplinką, myniau tuos pačius takelius. Iš bažnyčios balkono stebėdavau seses, besimeldžiančias, kurios, apsirengusios vienodais baltais abitais, kasdien atlieka tuos pačius veiksmus. Tai gali atrodyti kaip nuobodybė – viskas vienoda, bet palaipsniui pradėjau matyti, kokios skirtingos visos sesės.
Jas pradėjau atpažinti iš kiekvienos klostės, laikysenos, abito medžiagos šiurenimo, žingsnio dydžio, mažiausio gesto. Ir gal šiek tiek juokinga, bet neretai, žiūrėdama pro tą balkoną, galvodavau apie teatrą, apie tai, ar įmanoma ką sukurti, kad būtų taip paveiku, kaip šiame vienuolyne, bet be kraujo ir sekso scenų, kad žiūrovas būtų paveiktas tylos. Bet aš nenorėčiau būti neteisingai suprasta ar apsimesti esanti kažkokia labai dvasinga. Toli gražu. Ir pasaulis, ir teatras, ir žmogus gražūs savo kontrastais ir netobulumais.
Aš dažnai jaudinuosi, manydama, kad man trūksta fantazijos, kūrybiškumo, žinių apie meną, pasaulį, ir apskritai apie gyvenimą. Kitaip tariant, mano ribotumas, kaip nuo sausros sutrūkinėjusi dykuma, yra didelė mano tapatybės dalis. Ir nenorėčiau numenkinti pačių drabužių, – neretai man pačiai drabužiai ar pasipuošimas labai padeda. Kartais drabužiai, kaip kokie pastoliai, laiko pastatą, kad jis nenugriūtų. Ilgai gal ir neatlaikytų, bet jeigu paraleliai ir pastatas remontuojamas, tai tikrai labai stipri parama.
–Įdomu paklausti apie tai, ko mes nežinome, nematome: kaip vyksta darbas, kur ir kaip atrandami batai, kiek skiri dėmesio kostiumo detalėms, ar kuri tik bendrą veikėjo siluetą? Kur perki sagutes, ar pasitiki siuvyklų sukauptais „lobiais“? Kaip organizuoji darbą su sukirpėjais, siuvėjais?
–Darbas vyksta pirmiausia galvoje. Reikia save nugalėti ir tiesiog nupirkti išrinktą medžiagą pirmam kostiumui. Tuomet viskas vyksta palaipsniui, bet galvoji visuomet apie visumą, kiekvieną gaminį siuvi, matuoji po vieną. Man labai patinka būti teatro siuvykloje. Konstruktorės ir siuvėjai visuomet stengiasi įsiklausyti į poreikius. Dar niekada nebuvau nuvilta jų darbo, vyksta glaudus bendradarbiavimas. Taigi, dalį kostiumų siuvame, o kitą dalį, dažniausiai didesnę, – naujus ar padėvėtus, perkame parduotuvėse.
–Kiek Tau svarbus grimas? Kokį dėmesį skiri šukuosenoms?
–Svarbiausia yra visuma, taigi grimas ir šukuosenos užima ne mažiau svarbią vietą. Teatre dirbantys profesionalai puikiai įgyvendina bet kokius poreikius. Vos pradėjus statyti spektaklį, jau ieškojo manęs, domėjosi. Štai ir dabar, pagrindinė grimo dailininkė Dalia manęs ieško, o aš dar nuo jos slepiuosi. Ir ne dėl to, kad nežinočiau, kokie personažai, bet kol kostiumai buvo nebaigti, prie grimo pereiti dar negalėjau.
–Kas teatruose turėtų keistis, kad kostiumų dailininkai geriau jaustųsi?
–Nežinau, ar teatre kažkas turėtų ar galėtų keistis, manau, kad teatras suteikia tikrai geras sąlygas. Bet gal tiesiog pats darbo planavimas, visų bendradarbiavimas turėtų būti atidesnis. Dažna problema ir įtampa yra dėl to, kad kažkokie personažų sprendimai atsiranda tik prieš pabaigą, kai jau nebėra laiko. Vis dėlto, kažkokia pagrindinė idėja ir problematika turėtų būti išgvildenta anksčiau. Žinoma, mes visi prie daug ko prisitaikom, bet manau, kad spektaklio sėkmė yra komandos vienybėje.
Lig šiandien atsimenu, kai 2002 metais Oskaras Koršunovas statė „Oidipą karalių“ (tuo metu dirbau teatro „techniniame personale“), ir vos pradėjus aktoriams ratelyje skaityti patį tekstą, buvo nuodugniai pristatytas spektaklio sumanymas, su nuostabiosios šviesaus atminimo Jūratės Paulėkaitės scenografijos maketais ir kostiumų eskizais bei medžiagų pavyzdžiais, kuriuos kūrė Aleksandras Pogrebnojus su Vida Simanavičiūte. Tiesiog kiekviena to spektaklio scena tiek vizualiai, tiek prasmiškai buvo paveiki, ir tai nebuvo atsitiktinumas.
Spektaklio pagal Sigito Parulskio pjesę „Julija“ premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros centre, vasario 23 d. spektaklis bus rodomas Ignalinos kultūros centre, o kovo 24 ir balandžio 25 d. – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.
