„Prieš metus pasiūlęs šią pjesę režisieriui, norėjau, kad teatras pasisakytų ne tiek Garliavos įvykių tema, kiek tema, kuri raudonu punktyru nubrėžta mūsų visuomenės gyvenime. Norėjosi kelti klausimus, kas išprovokuoja tokius įvykius, kokios yra jų giluminės priežastys, – būsimą premjerą komentavo LNDT meno vadovas Audronis Liuga. – Šią pjesę parašė aštuoniolikmetis, pats išgyvenęs aprašomus įvykius, todėl sukrečia tai, kad viskas pamatyta vaiko akimis. Prisimenant Garliavos įvykius, visi žinome, kad iš to atsiranda judėjimai, politinės partijos, suaugusieji žaidžia savo tiesų, tam tikrų moralės normų žaidimus. O įdomiausia, kad tas žmogus, kurį labiausiai siekiama apsaugoti, iš tiesų ir tampa tikruoju medžioklės taikiniu.“
Iš repeticijos ištrūkęs režisierius R.Atkočiūnas neslėpė, kad iš pradžių pjesė jam nebuvo artima.
Režisierius Rolandas Atkočiūnas |
„Mano pirma reakcija dėl pjesės nebuvo teigiama, aš pats jos net nebūčiau perskaitęs, ji nerezonavo su mano vidiniu pasauliu, įsitikinimais, bet po kurio laiko, „nuo dūšios“ pasikalbėjus su scenografu, sugalvojome veiksmą perkelti į sterilią aplinką, į virtuvę, ir pasirodė, kad galima kalbėti šia tema. Tačiau spektaklio sąsaja su konkrečiais įvykiais sumenkintų pačią problemą, kuri yra daug didesnė, – aiškino režisierius. – Šiais laikais daug dalykų yra slepiama – silpnumas, atvirumas. Šiame spektaklyje kalbama ir apie tai, ko netekome, ką prarandame. Tačiau tai nebus moralizavimas, greičiau klausimas.“
Beveik dešimtmetį režisierius bendradarbiauja su Latvijos scenografu Martinu Vilkarsiu – jis atvyko dirbti ir į Vilnių.
„Jis mane vadina broliu ir, nors kartu dirbame jau ne vienerius metus, vienas kitam nenusibodome, mums kartu kurti įdomu, – šypsojosi menininkas, sukūręs baltą ir sterilų scenovaizdį. – Šiame teatre dirba tiek nuostabių aktorių, kad aš negaliu atsigėrėti stebėdamas jų darbą!“
Eglė Gabrėnaitė |
Atvira buvo ir aktorė Eglė Gabrėnaitė, pabrėžusi, kad jai svarbiausia – su kokia komanda tenka dirbti.
„Nebuvau sužavėta šia pjese, bet kaip jau ne kartą sakiau – man visai nesvarbu, ką vaidinti, bet svarbu, su kuo. Džiaugiuosi pirmą kartą dirbusi su Rasa Samuolyte, vėl susitikusi su Arūnu Sakalausku ir kitais, – sakė aktorė ir iškart pridūrė, kad šiame spektaklyje labai svarbi sūnaus ir motinos, kurią jį vaidina, linija. – Reikia suvokti, kad vaikas – ne tavo nuosavybė, jis tau duotas pasaugoti tik kurį laiką ir jo savintis negali.“
Ūkininkę Mariją vaidinanti Jolanta Dapkūnaitė prisipažino, kad nors spektaklio temos sudėtingos – apie jas būtina kalbėti.
Jolanta Dapkūnaitė |
„Ši pjesė mus gąsdina. Aktoriui dalyvauti scenose, kuriose tenka matyti baisią motiną, yra baisu. Bet turime suvokti, kad pasaulyje egzistuoja masė tokių problemų ir mes gyvename tą patį gyvenimą tarp tokių žmonių“, – mintimis dalijosi artistė.
Jai pritarė ir Arūnas Sakalauskas: „Ir aš savyje turiu netolerancijos, neapykantos, bukumo, kvailų fantazijų – protu tai suprantu, bet jausmai nuo to nesikeičia. Mes visi esame vienodi – nei aš galiu mokyti kitą, kaip gyventi, nei kitas gali mokyti mane.“
Arūnas Sakalauskas |
Ruošdamasi premjerai, Rasa Samuolytė išdavė labai sauganti ramybę ir vertinanti kūrybinį procesą, kuris vis dar vyksta.
„Mūsų užduotis – išsaugoti tam tikras savybes ir netapti personažais, kurie įžengia į sceną su pareiškimais. Norisi išsaugoti tą ribą, kuri ir artina prie žmogaus, prie šios dienos, kuri ir mums patiems suteikia artumo jausmą“, – sakė aktorė.
Spektaklyje taip pat vaidina Vainius Sodeika, Dalia Michelevičiūtė, Giedrius Savickas, Rimantas Bagdzevičius, Rimantė Valiukaitė ir kiti.
Vainius Sodeika ir Audronis Liuga |