Nestebina, kad A.Jankevičius pasirinko A.Camus. Egzistenciniai klausimai – būties, gyvenimo prasmė, mus supantis absurdas, beviltiškumas, nihilizmas – „Kaliguloje“ ženklūs ir ryškūs, o būtent ši tematika artima ir svarbi filosofuojančiam režisieriui. Savo idėjų ir pozicijos perteikimui A.Jankevičius drąsiai, be skrupulų kaitalioja dramos scenas, trumpina tekstą, atsisako kai kurių personažų, ir visa tai dėl kūrinio sudabartinimo, aktualių problemų, totalaus absurdo situacijų išryškinimo.
Visas spektaklis man priminė meistriškai sudėliotą mozaiką, kurioje kiekvienas dėmuo svarbus, reikšmingas. Pribloškia daugybė aliuzijų į nūdienos moralinę eroziją, degradaciją, vulgariosios sąmonės įsigalėjimą. Žinoma, vyrauja pasaulio absurdiškumo, vergystės ir dvasinio liokajiškumo motyvai. Būtent tai šiek tiek sieja A.Jankevičiaus spektaklį su 1983 m. šioje pačioje scenoje pasirodžiusiu Jono Vaitkaus „Kaligula“. Itin svarbus, sujaudinęs pastatymas įsirėžė atmintin ne tik dėl akivaizdžių aliuzijų į tuometinę sovietinę stagnacija, totalitarinės valstybės ir ideologijos absurdiškumą, bet ir dėl gausiai panaudotos „šoko tearpijos“, Antonino Artaud žiaurumo teatro elementų. Įsiminė plastinis, intonacinis vaidmenų piešinys, erdvės suvaldymas.
Ir, be abejo, Valentinas Masalskis – Kaligula. Ypatingas jauno aktoriaus vaidmuo, įrašęs jį tarp geriausių Lietuvos scenos istorijoje. Absurdiškas valdžios ir asmenybės santykis, neslepiama panieka bei neapykanta parsidavėliškumui, dviveidystei, vergiškumui, balansavimas ant plonytės realybės ir beprotybės ribos, ypatingas jautrumas bei nuolat lydinti nervinė įtampa – toks įsiminė didis scenos Meistras Valentinas Masalskis.
Bet ne ką ne menkesnis Saulius Čiučelis – nūdienos Kaligula. Pribloškė aktoriaus meistrystė ir raiška, įtaigiai perteikta vidinė kančia, slepiama po paradoksų, patyčių ir kvailiojimo kauke, prasiveržiantis natūralus (ar suvaidintas) žiaurumas, atvira panieka aplinkos bailumui, jos vergiškumui. Akivaizdu, kad S.Čiučelis – didžiulio, gaivališko talento aktorius, sukaupęs įvairių netikėtų išraiškos priemonių, įvaldęs improvizaciją, mimiką, gestų kalbą. Jo Imperatorius įtarus, kerštingas, žiaurus, besiremiantis prievarta, bet sykiu – maištininkas prieš absurdo sistemą, pagrįstą baime, vergyste ir liokajiškumu.
Daugiaprasmis, daugiasluoksnis vaidmuo, reikalaujantis ypatingų dvasinių bei fizinių pastangų.
Daugiaprasmis, daugiasluoksnis vaidmuo, reikalaujantis ypatingų dvasinių bei fizinių pastangų. Ne kiekvienas aktorius gali pakelti tokį krūvį, o štai Saulius Čiučelis ne tik pakelia, jis pribloškia. Seniai neteko matyti tokio gilaus, kruopštaus psichologinio piešinio, tokios įtaigos. Preciziškai apgalvotas kiekvienas judesys, kryptelėjimas, balso tembras, kvapą gniaužiantis šokčiojimas iš liguistos būsenos į normalią-paranormalią, nuolatinis balansavimas ties elementaria „sveiko proto“ ir tradicinės logikos riba S.Čiučelio Kaligulą iškelia į tikrosios sceninės meistrystės viršūnes.
Be abejo, toks režisieriaus pasirinkimas itin vykęs ir pasiteisinęs, kaip ir viso aktorių ansamblio subūrimas. Tai viena komanda, žinanti, ką vaizduoja, ko siekia bei ką gali. Gan rizikingas A.Jankevičiaus sumanymas sušiuolaikinti vos ne chrestomatiniu tapusį kūrinį pavyko, naujoji versija įtikina. Nūdienis skambėjimas, novatoriški sprendimai, satyriškas aštrių dabarties aktualijų atskleidimas ir drauge skausmingas amžinų egzistencinių klausimų apmąstymas spektaklyje itin ryškūs. Filosofiniai būties, amžinybės klausimai glaudžiai susipina su individo laisvės ir pasirinkimo, prievartos ir nuolankumo problematika.
Nepaisydamas tik teatrui būdingų, įprastų priemonių, A.Jankevičius drąsiai naudoja tarpdisciplininio meno raišką – medijas, videografiją, garsą, fotografiją, konceptualų vaizdo kūrimą bei videomeno instaliacijas. Retas spektaklis gali pasigirti tokia modernių elementų gausa. Visas tas įspūdingas vaizdo projekcijas, dažnai tampančias viena pagrindinių varomųjų siužeto jėgų, sukūrė Rimas Sakalauskas. Retsykiais apima įspūdis, jog stebi teatrą teatre – toks pagavus jų poveikis.
Retsykiais apima įspūdis, jog stebi teatrą teatre – toks pagavus jų poveikis.
Šie vizualiniai elementai tikrai labai svarbūs. Atidžiai stebint scenos gilumoje kaleidoskopiškai skubriai besikeičiančius vaizdus, gali daugmaž suvokti, kur link suka režisūra – pasitelkiant Kaligulos temą ir potemes, kalbama apie dabartinės Europos ir mūsų problematiką. Prieš akis praplaukia gražūs Lietuvos ežerų, Trakų pilies apylinkių vaizdai, juos keičia migloti, šmėkščiojantys paradiniai sovietmečio oficialiųjų kronikų kadrai – išsirikiavę įvairių politinių biurų ir centro komitetų narių siluetai.
Tokios spektaklio pradžios aliuzijos į sovietinę praeitį ir nūdienos Kaligulos skausmas, sielvartas bei neviltis, tik ne dėl mylimos sesers Druzilos mirties (kaip A.Camus dramoje), o dėl prarastos gimtinės. Kas gi atima numylėtą Tėvynę iš mūsų spektaklio herojaus? Kas priverčia jį sielvartauti, suvokti pasaulio beprasmybę, tuštybę, kas įkvepia maištauti, siekiant laisvės? Ką turi omeny režisierius, kokią laisvę – ar tik individo, ar visuotinę?
Spektakliui tęsiantis atsakymą galima nesunkiai nuspėti – pakankamai vaizdžiai apie tai byloja net dvi garsiojo Briuselio fontano „Besišlapinantis berniukas“ (Manneken Pis) skulptūros scenoje, be abejo, kalbama apie naująją, europinę sąjungą. Keliami skaudūs ir svarbūs klausimai, mūsuose dažnai apipinami politikierių tarškesiu ir mulkinimais: visaapimanti globalizacija ar nacionalinės valstybės? Ar tokių valstybių idėja dabar yra tapusi visiška atgyvena, seniena? Ar apskritai galima sustabdyti (pristabdyti) globalizacijos procesą?
Taigi, nacionalinė idėja ir globalizacija. Europos Sąjunga ir valstybių suverenumas. Mano manymu, šios temos pagrindinės, persmelkiančios visą spektaklį. Režisierius su kūrybine grupe, regis, provokuoja tiek drastiškomis scenomis, tiek sutirštintomis nūdienos aktualijomis, balansuoja ant grotesko ribos. Paradoksų, absurdiškų situacijų nestokoja ir pati pjesė, tačiau A.Jankevičius dar labiau jas gilina, apipina nesunkiai atpažįstamomis detalėmis.
Nacionalinė idėja ir globalizacija. Europos Sąjunga ir valstybių suverenumas.
Išmoningai perteikdamas naujosios sąjungos peripetijas, susiedamas jas su Kaligulos – maištininko prieš absurdą ir beprasmybę – siužeto linija, režisierius nevengia parodijos ir grotesko, ypač kalbėdamas apie šiuolaikinio absurdiško pasaulio madas bei tendencijas, kurias propaguoja ir diegia vadinamoji „vakarietiška kultūra“. Iš tikrųjų tai pigi popso, masinių renginių, namų šeimininkių ir pigių rašeivų kultūra-chaltūra. Supermergaitės baltom kelnaitėm, superberniukai ir bučinukai (įkyriai bumbsi ši primityvi dainuškė bei kitos, mąslesnės melodijos – muziką parinko pats režisierius), nuogos sėdynės Europos Sąjungos vėliavos fone, „Dvyračio žynių“ ir panašių buko, pigaus sąmojo laidelių stiliaus parodijos, burleskinis eilėraščių kūrybos konkursas (beje, vietoje septynių poetų pateikiamas vienas – akt. Arnas Ašmonas), – visa tai atskleidžia kūrybinės grupės požiūrį.
Ir gerai, kad atskleidžia. Užslėptos režisūrinės šarados ir neva giliamintiški simboliai, kuriais kai kurie statytojai mėgsta manipuliuoti, A.Jankevičiaus režisūrai nebūdingi. Parodydamas aplinkos, supančios Kaligulą, menkystę, bejėgiškumą, moralinę impotenciją, parsidavėliškumą, jis S.Čiučeliui suteikė galimybę atskleisti ir jautriąsias, teigiamas herojaus savybes.
Juk, pasak A.Camus, Kaliguloje, kaip ir kiekviename iš mūsų, tūno pabaisa arba angelas: „Jei jūsų rankose būtų valdžia, jei jūsų krūtinėje plaktų išdidi širdis, jūs patys išvystumėte, kaip išsilaisvina toji pabaisa arba angelas, tūnantis jumyse.“ S.Čiučelis sugebėjo išlaisvinti vidinius Kaligulos angelą ir pabaisą. Sugebėjo, be abejo, padedant aktorių grupei, kuri, kaip dera modernistiniam sumanymui, aprėdyta ne tik šiuolaikiškai, bet ir išradingai bei konceptualiai (scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė). Kiekvieno patricijaus apranga daug pasakanti, tačiau daug svarbesnis – jų charakterių atskleidimas.
Matome visą galeriją spalvingų personažų, kurių didesnė dalis – prisitaikėliai, bailiai ir menkystos, drebantys dėl savo kailio, bijantys siautėjančio Cezario rūstybės. Kiekvienas jų ryškiai, įdomiai individualizuotas. Įsiminė aktorių Tomo Erbrėderio, Gintauto Bejerio, Pijaus Narijausko, Edgaro Žemaičio, Deivido Breivės vaidmenys...
Itin svarbus personažas – Helikonas, kurį įtikinamai ir su didžiule vidine jėga įkūnijo Vaidas Maršalka. Ištikimas Kaligulos palydovas, nuolat perspėjantis apie sąmokslininkų pinkles, galų gale pats žūva nuo jų rankos. Ryškus ir kitas Kaligulos protagonistas – Scipionas (akt. Mantas Bendžius). Jų sankirtos, filosofiniai ginčai apie pasaulio tuštybę ir gyvenimo prasmę verčia suklusti, atskleidžia jau minėtą Kaligulos angeliškąją pusę.
Taip pat įsiminė Herėja (akt. Martyna Gedvilaitė). Būtent ji nuolat maištauja prieš Kaligulos diktatą, bando sužadinti kitų pasipiktinimą. Stipriai ir talentingai sudėliotas vaidmuo. Kesonijos, Kaligulos žmonos (akt. Goda Petkutė) linija man pasirodė prieštaringa, ko gero, ši veikėja sąmoningai vietomis šaržuojama. Tiesą sakant, piešiamoje absurdo ir beprasmybės aplinkoje tikriems jausmams nelabai gali likti vietos, todėl Kesonijos rūpestis bei meilė Kaligulai atrodo kiek dirbtiniai, apsimestini.
Spektaklyje Kaligulą supanti bailių ir iždo vagių gauja gyvai priminė tipinę idiokratiją partokratiją Lietuvoje.
Tačiau svarbiausia tai, jog spektaklyje Kaligulą supanti bailių ir iždo vagių gauja gyvai priminė tipinę idiokratiją partokratiją Lietuvoje, kuomet, prisidengus tvarkos ir rimties būtinybe, dalinamasi pelningomis vietomis, pareigomis, vagiama ne tik sau – visų pirma idiokratijos ir partokratijos viešpatavimui palaikyti. Groteskiškos maitinimo scenos, dubenėlių žvangėjimas ir nuolatiniai veidmainių menkystų rypavimai bei skundai akivaizdžiai demonstruoja valstybę naikinančių parazitų sąmokslą. Ir tarp tokių partokratų priverstas sukinėtis laisvę garbinantis Kaligula, paniekinęs lemtį ir mirtį, užsigeidęs Mėnulio, užsigeidęs nepasiekiamo. Argi galėjo idiokratija taikstytis su nenuspėjamu Cezariu? Ar galėjo bejėgiškai stebėti, kaip dingsta pelningi užsakymai, suklastoti pirkimai, kaip nusenka aukso upeliai, storinantys ir jų, ir partijos kišenes?
Kaligula turi mirti.
Artėjančio nužudymo scena įtaigi ir įspūdinga. Nebylus uždengtas pianinas priminė man seną Nikitos Michalkovo filmą „Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui“ pagal Antoną Čechovą, tik spektaklyje juo tikrai skambina Mucijus – ne koks kumetis liokajus, kampuota baidyklė intendantas, o toks kupriukas muzikantas (akt. Pijus Narijauskas). Skambina, po to tylutėliai sėdi prie instrumento, sėdi ilgai, net nekrustelėdamas, neva neklausydamas ir negirdėdamas paskutinio Kaligulos ir Kesonijos dialogo, lyg nematydamas jos pasmaugimo.
Lyg. Viskas lyg. Ir Mucijus, lyg kažkieno vedamas, artėja prie Kaligulos – dūris peiliu. Cezaris miršta. Tegyvuoja sena tvarka. Tegyvuoja idiokratija, tegyvuoja partokratija. Niekam nereikia jokių mėnulių. Niekam nereikia Laisvės...
Agnius Jankevičius su kūrybine grupe pastatė etapinį, programinį, sukrečiantį spektaklį. Režisierius, be jokios abejonės, įsirašo į geriausių Lietuvos scenos meistrų gretas. Esu tikras – „Kaligula“ bus ne tik nominuotas, bet ir gaus visus auksinius ir kitokius įmanomus „Scenos kryžius“.
Tekstą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
