Spektaklis pagal to paties pavadinimo Slavomiro Mrožeko pjesę. pradeda gastroles po Lietuvą. Lapkričio 6–10 d. Utenoje, Vilniuje, Prienuose, Anykščiuose ir Kaune.
Kaip rašyta anksčiau, spektaklio personažai – tai intelektualas mąstytojas ir juodadarbis. Tiesą sakant, ši pora gali būti ir du pabėgėliai iš Sirijos, turkai Berlyne, indai Londone, alžyriečiai, somaliečiai Paryžiuje, rusai, tadžikai Maskvoje ir du mūsiškiai Vilniuje.
– Ar personažai nėra apibūdinami pernelyg stereotipiškai?
G.Savickas: Man atrodo, kad nepernelyg. O kaip kitaip apibūdinti? Emigrantai gali būti kultūriniai ir ekonominiai, bet norint suprasti giliau, spektaklį reikia pasižiūrėti. Šių žmonių mąstysena nėra vien stereotipiška.
Kita vertus, mums svarbu, kad žiūrovai šioje istorijoje save atpažintų. Manau, kad dalis jų bus paragavę emigracijos ir tikrai tai supras.
M.Čižauskas: Galbūt šis pradinis – intelektualo ir statybininko – įvardinimas taip ir skamba. Tačiau spektaklis tuo ir įdomus, nes statybininkas pasako taip paprastai, kad už tų žodžių slypi didžiulė filosofija. O iki jos tam intelektualui dar reikia pagyventi... Tuo jiedu ir žavūs – iš pirmo žvilgsnio plakatiški, tačiau spektaklio metu vystosi, konfliktuoja ir galiausiai netgi vaidmenimis apsikeičia.
G.Savickas: Taip, mes juos kažkaip turime pavadinti. Tiesa? Jūs taip pat stereotipiškai mus įvardinote kaip aktorius. O gal už to yra daugiau?
Šiaip pats spektaklis yra apie žmogų. Tiesiog apie jį, apie jo buvimą emigracijoje. Mariaus tekstuose personažas atsiskleidžia taip tipiškai, bet jie taip giliai įgrūsti, atpažįstami! Jie gali kelti šypseną, bet ir graudulį. Tuo jie man ir žavūs.
– Šią komediją ėmėte rodyti dar birželį, o dabar pradedate gastroles Lietuvoje. Ar jis keičiasi nuo to, koks buvo Vilniuje?
M.Čižauskas: Kalbant atvirai, visus spektaklius vaidinome lauke (Kultūros komplekso „Sodas 2123“ balkone – 15min). Tokioje erdvėje kurti žymiai sunkiau, nes daug dalykų blaško. Tiesa, kai kurie yra ir smagūs, pavyzdžiui, praskrisdavo lėktuvai.
O dabar eisime į teatro sceną. Aš, manau ir Giedrius, jaučiamės užsigrūdinę.
G.Savickas: Na taip, pirmą kartą teko vaidinti balkone (jis taip ir vadinasi). O šį kartą bus ir parteris, ir balkonas (juokiasi).
M.Čižauskas: Ir užkulisiai.
G.Savickas: Žinoma, šią patirtį padiktavo pandemija, bet vis tiek buvo smagu. Aišku, vieną spektaklį teko atšaukti dėl oro sąlygų.
Jeigu rekomenduočiau, kur nueiti nevaikštančiam į teatrą, tai tik į šitą spektaklį.
Visgi mes esame aktoriai, norime vaidinti scenoje, kurioje yra apšvietimas, kur sėdi žiūrovai ir yra šilta.
– O kur teko persirenginėti?
G.Savickas: Mes ne kostiuminė drama, todėl to daryti nelabai reikia.
M.Čižauskas: Buvo ten toks kambariukas – grimerinė. Joje stovėjo lova, į kurią visi su Gumausku suguldavome.
– Vadinasi, rekvizitų daug nebus? Nereikės su dviem sunkvežimiais važiuoti į Uteną?
M.Čižauskas: Reikės. Kiek žinau, scenografijos sprendimas yra kiek pakoreguotas – balkonas nebus rekonstruotas. Tarp rekvizitų yra statybininko įrankių, įnagių, konservų, miltų.
G.Savickas: Bet didžiausias svoris tai vis tiek esame mes, aktoriai. Tai psichologinis svoris.
– Bet gal negąsdinkime žiūrovų, kad jų laukia didelis psichologinis krūvis. Visgi „Emigrantai“ yra komedija. Ar niekada nebuvusiam teatre žmogui jis gali būti įdomus?
M.Čižauskas: Labai! Jeigu rekomenduočiau, kur nueiti nevaikštančiam į teatrą, tai tik į šitą spektaklį.
G.Savickas: Jeigu žmogus klaustų, nuo ko jam pradėti eiti į teatrą, tai sakytume „Emigrantai“.
Visgi tai nėra komedija, kurioje nuo pat pradžių žvengsime, bus ir graudžių dalykų. Man komedija įvyksta tada, kai žmogus atpažįsta ir sako: taip, taip ir yra!
– O kuo jūs panašus į savo įkūnijamą statybininką?
G.Savickas: Aš esu dirbęs statybose. Niekada to nesu sakęs, bet Švedijoje įrenginėjau vidaus apdailą, esu dažęs šimtametrinius tvartus. Tai dėl to mane ir paėmė, nes manyje D.Gumauskas, su kuriuo bendraujame jau 20 metų, pamatė statybininką.
M.Čižauskas: Ir atskleidė jį.
G.Savickas: O kalbant apie emigraciją, tai juk jūs pati esate iš Klaipėdos ir pati emigravote į Vilnių.
– Bet kokia čia emigracija.
G.Savickas: Bet norint emigruoti nebūtina išskristi į Londoną ar Ameriką. Ji gali būti ir iš Vievio į Vilnių, nes palieki tėvus, savo kultūrinę terpę.
– Lietuvos kultūros lauke atsiranda vis daugiau temų apie emigraciją. Mariau, jūs pats esate vaidinęs Oskaro Koršunovo „Išvaryme“.
M.Čižauskas: Skiriasi jie savo dydžiu. Juk „Išvaryme“ labai daug aktorių. Visgi pastebėjau ir panašių dalykų, ko gero, būdingų šiam procesui apskritai. Žmogus, patyręs emigraciją, turėtų atpažinti tam tikrus bendrus dalykus, esančius abiejuose spektakliuose. Pamatai žmonių bandymą išgyventi, kabintis į gyvenimą.
Jūs man atraskite neaktualią pjesę. Aš jumis auksu apipilsiu!
Statant „Išvarymą“ klausėmės paskaitų, kuriose buvo akcentuojamas naujos terpės susikūrimas. Kol tu naujoje erdvėje kuriesi aplinką, ankstesnė jau tampa nebe tavo. Ir taip prasideda spaudimas <...>.
G.Savickas: Svarbiausia, kad mūsų spektaklis trunka ne keturias, o pusantros valandos.
Tiesa, jis tiks ir nebuvusiems emigracijoje, gal tėvai ir seneliai norės pasižiūrėti, kaip jaučiasi jų vaikai. Štai man vienas įdomiausių atradimų buvo toks: išvykę žmonės mąsto, kad dirbsiu dirbsiu dirbsiu ir tada jau važiuosiu namo. Tada dar padirbsiu. Ir taip niekada niekada neišvažiuoja. Tai siaubingas dalykas.
– Kaip manote, ar Slavomiro Mrožeko pjesė nėra pasenusi?
G.Savickas: Tikrai ne!
Medžiagos, formos, daiktai – jie gali būti pasenę, nes šiais laikais jie atrodo kitaip. Bet esmė ta pati.
– Tai kokia gi ta esmė?
G.Savickas: Mes kalbėjome, kad pjesėje kalbama apie aktualijas, emigrantus, bet jūs man atraskite neaktualią pjesę. Aš jumis auksu apipilsiu!
Visą interviu žiūrėkite 15min:
