– Ką tik Klaipėdoje praėjo teatro atlaidais vadinamas festivalis „TheATRIUM“. Kuo nustebino, nudžiugino šis jau trečias festivalis jus?
– Pirmą kartą jis buvo kitokio formato – sudarytas iš dviejų dalių: lietuviškos vitrinos ir tarptautinės programos. Norėjome pabandyti, ar mes pajėgtume tokį renginį suorganizuoti ir padarėme tai.
Palyginti su ankstesniais festivaliais. šiųmetinio programa buvo stipriausia, vertinant jos visumą. Ankstesniuose festivaliuose buvo ryškūs lyderiai. Šiemet buvo labai skirtingi ir labai aukšto meninio lygio spektakliai. Manome, kad ir ateityje šis festivalis turi būti būtent toks – labai įvairus ir visoks. Tai ir yra teatro žavesys.
– Kas asmeniškai jus sujaudino labiausiai?
– Kaip teatralas neturėčiau to sakyti, tačiau mane visiškai „nukirto“ Dhafero Youssefo koncertas, skirtas festivalio uždarymui. Per savo gyvenimą aš mačiau tik du tokio lygio koncertus: Mileso Daviso pasirodymą Varšuvoje ir šį.
– Vienas iš festivalio tikslų buvo sudominti užsienio prodiuserius lietuvišku teatru, didinti jo sklaidą. Kurie spektakliai sulaukė kvietimų į festivalius svetur?
– Nelabai galėčiau kalbėti už kitus teatrus. Klaipėdos dramos teatro spektakliai sulaukė kvietimų, tačiau nenoriu atskleisti, kol deramasi dėl sąlygų ir nėra galutinių susitarimų. Šiandien tik galime pasakyti, kad rudenį mūsų teatro spektaklis „Kalės vaikai“ bus rodomas Sankt Peterburge ir Maskvoje.
Jeigu būtume turtingesni – važinėtume daugiau. Mums labai trūksta finansavimo.
Kiekvienoms gastrolėms turime prašyti pinigų. O pingų nėra iš kur gauti. Tenka jaudintis, kad gastrolės atsipirktų, nes tuo metu, kai išvežame bent vieną spektaklį teatras patiria nuostolį, nes išvyksta ne tik dalis aktorių, bet ir scenos technikų komanda.
– Ar festivalio formatas išliks toks pat ir kitais metais, ar keisis? Galbūt jau galite atskleisti, ką išvysime scenoje kitąmet?
– Formatas išliks toks pat. Bus lietuviško teatro vitrina ir manau, kad ji ilgainiui taps Klaipėdos miesto vizitine kortele. Taip pat išliks ir tarptautinė programa, pristatanti šiuolaikinio teatro įvairovę. Galbūt ši dalis bus kiek mažesnė, nes finansavimas, regis, išliks toks pat (nebent miestas sugalvos prisidėti) ir mes turėtume suorganizuoti panašaus lygio festivalį, tačiau neramina tai, kad kasmet viskas pastebimai brangsta.
Šis tas jau yra ir suplanuota. Dėl vieno spektaklio praktiškai sutarta, tačiau, kol nėra sutarčių, – nenoriu atskleisti. Galiu tik pasakyti, kad gera pradžia jau padaryta.
– Kuo šiuo metu gyvena Klaipėdos dramos teatras?
– Į teatrą yra atvykusi režisierė Mara Kimelė. Vyksta aktorių atrankos naujam spektakliui pagal Jeano Anouilho pjesę „Antigonė“. Tai kūrinys apie tai, kaip galias įgavęs žmogus paradoksaliu būdu tampa valdomas savo pavaldinių. M.Kimele yra sugalvojusi labai įdomų sprendimą.
Tai trečias šios režisierės kūrybinis darbas Klaipėdos dramos teatre. Pirmasis buvo mažytis spektaklis „Lūšies valanda“ dar rekonstruojamame teatre. Vėliau M.Kimele režisavo A. Strinbergo „Tėvą“. Dabar galima tikėtis tokio pat, o gal ir dar aukštesnio lygio spektaklio.
– Smalsu, kas vaidins Antigonę?
– Būtent Antigonę išrinkti buvo sunkiausiai. Ji turi būti mažytė, jauna, pikta maištinininkė, tvirta ir dar vaikiška. Tokią aktorę surasti – sudėtinga. Konkurse dalyvavo 20 pretendenčių. Antrame etape režisierė renkasi iš 6 puikių aktorių.
– Ant jūsų stalo dėžė, kurioje dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos. Ką tik išleista jūsų knyga „Kas prieš mus“. Šis pavadinimas jau žinomas Klaipėdos dramos teatro žiūrovams, o kas knygos viduje?
– Viduje – keturios mano pjesės: „Kas prieš mus“, „Pašaliniams draudžiama“, „Brunonas ir barbarai“ ir „Tinklas“, kurios dar niekas neįgyvendino scenoje. Šios pjesės veiksmas vyksta virtualybėje, interneto tinkle. O istorija yra apie postmodernių laikų Jobą, iš kurio viskas atimta, tačiau jis to net nepastebėjo, nes jis turi virtualų gyvenimą: sieną feisbuke, elektroninį paštą...
– Kuo jums svarbi pjesė „Kas prieš mus“, kad jos pavadinimą suteikėte knygai? Kaip apskritai atsirado ši keista istorija?
– Jeigu kas nors manęs klaustų, kokia geriausia mano parašyta pjesė, atsakyčiau, kad „Kas prieš mus“. Ne todėl, kad ji naujausia. Aš jau galiu vertinti objektyviai ir žinau, kaip yra iš tikrųjų.
Pjesės personažas Gabrielė d'Anuncijus – velniškai įdomus. Ši pjesė atskleidžia tik mažą dalelytę jo gyvenimo. Jis buvo lovelasas ir beprotiškas ištvirkėlis, karo didvyris, lakūnas, kuris pradėjo skraidyti būdamas virš 50 metų, rašė prozą, pjeses, eilėraščius. Kai jam buvo 35-eri, jis buvo vienas madingiausių rašytojų Europoje. Maža to, jam šovė į galvą tapti nacionaliniu didvyriu. Apie jį ir jo bendražygius dar galima parašyti penkias pjeses.
Beje, G.d'Anuncijui parašė laišką Fiumės respublika susižavėję žmonės iš Lietuvos. Jie teigė, kad jis yra jų įkvėpimo šaltinis. Spėk, kas tie žmonės buvo? O gi tie, kas vėliau surengė Klaipėdos sukilimą. Taigi, pasaulis yra mažas, o Europa – dar mažesnė.
Pjesėje yra daug sąsajų su dabartiniais laikais, pavyzdžiui, Krymo okupacija arba masiniu fašizmo atsigavimu Europoje, kurį mes bandome slėpti, nepripažinti.
Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Kas prieš mus“ yra sušvelninta pabaiga. Kas skaitys knygą – atras tikrąją pabaigą.
Apskritai, režisierius sušvelnino aštrius pjesės kampus. Esminis dalykas yra tai, kad tuščioje vietoje su normaliais žmonėmis, tarsi iš niekur atsiranda fašizmas.
– Režisieriai dažnai skundžiasi gerų pjesių stoka. Kuo jums įdomi, patraukli, sudėtinga pjesės kūryba?
– Iš tiesų daug kas rašo pjeses ir statomi spektakliai panašūs į žurnalistinį straipsnį. Pasirinkta aktuali tema, ji atskleidžiama, pabandoma paliesti žiūrovą, kad jis pasijustų, kad ir jam tai aktualu. Pasiūlomas problemos sprendimas. Aš tokiuose spektakliuose pasigendu teatro.
Manau, kad ne teatro reikalas dirbti žurnalistu, psichologu ... Teatras – kai kas kita.
– Kas?
– Tai yra magija. Pakanka pažiūrėti Eimunto Nekrošiaus spektaklį (man dar teko ir pasiklausyti, kaip jis dirbdavo su aktoriais) ir supranti, kad spektaklis nėra labai gerai sugalvota judesių seka, scenografija, kurioje viskas matematiškai sudėliota.
Teatras yra kai kas daugiau. Tą daug labiau pajunti žiūrėdamas minimalistinį spektaklį be jokių technologijų, kuriame kaip ir nieko nėra, bet jis paveikia stipriau nei spektaklis, kuriame yra šeši „lediniai“ ekranai, erdvinis garsas ir kas tik nori. Tokį spektaklį žiūrėdamas supranti, kad toje diskotekoje tu jau buvai.
O tame minimalistiniame sėdi ir žiūri tarsi į upę. Lyg ir niekas nevyksta, bet gali sėdėti ir sėdėti, ir supranti, kad tai yra kažkas apie tave asmeniškai. Tai yra dalykai, apie kuriuos iš tiesų norisi kalbėti be pompastikos, paprastai. O paprastai kalbėti – sunku, atsiranda visokių pauzių.
– Kas šiuo metu ant jūsų darbo stalo?
– Kaip ir nieko konkretaus. Yra naujos pjesės apmatai, nuojauta kur vyks veiksmas, kas vyks, keletas personažų. Jeigu tai išsivystys į pjesę – tai jos siužetas bus plėtojamas Lietuvoje.
– O kaip poezija, dainos, muzika?
– Dabar dar groju ir šiek tiek padainuoju spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“, tačiau muzika – baigtas etapas, nes surinkti kompaniją gerų muzikantų ir repetuoti su jais šiais laikais neįmanoma. Geri muzikantai groja tik už atlyginimą. O jeigu repetuoti neįmanoma – tai kaip atsiras tos naujos dainos? „Kontrabandos“ dainos gimdavo repeticijų metu, būnant kartu, panašiai kaip teatre.
Eilėraščius rašau ir rašysiu iki pat galo. Nerašau daug, nerašau per prievartą, neturiu tikslo išleisti skubiai dar vieną knygą. Rašau tada, kai jie ateina.
– Kartais ateina į feisbuką.
– Taip, kartais ateina į feisbuką ir aš kartais pagalvoju, kad man beveik to ir gana. Negaliu sakyti, kad spausdinta knyga prarado prasmę, tačiau man, kaip autoriui, ji nebėra toks svarbus daiktas.
– Kaip eilėraščiai ateina ir kada?
– Keistas dalykas. Tai gali būti praeivių pokalbio nuotrupa, vėjo gūsis, sujudinęs šakelę, nutrupėjusi plyta... Kažkas, kas padeda pagauti teisingą vibraciją, atrasti teisingą frazę, suprasti eigą. Kartais iš karto žinau eilėraščio pabaigą, tereikia tik korpusą nuvesti. Neįsivaizduoju, kaip galima rašyti eilėraščius prisėdus prie stalo.
– O pjesės kaip gimsta?
– Taip pat fragmentais. Nuo personažų dialogų. Anksčiau rašydavau ant popierinių lapelių, kuriuos dėdavau į dėžutę, o paskui toje dėžutėje padarydavau tvarką, suskirstydavau scenomis. Dabar popieriukų nėra, viskas vyksta kompiuteryje, tinkle. Tačiau praktiškai viską, išskyrus labai trumpus eilėraščius, galutinę versiją aš rašau ranka.
– Kodėl?
– Taip geriau matosi. Tekstas ekrane, ir net atspausdintas ant popieriaus, turi kažkokią klastą, apgaulę. Jame viskas atrodo gražu ir gerai. Baltas popierius ir gražūs šriftai tarsi užliūliuoja smegenis. Tik rašydamas ranka pastebiu, kas iš tiesų negerai, nes smegenys dirba kitu dažniu. Manau, kad taip yra ne tik man, bet visiems. Manau, kad ta keista mažaraštystė, kuri dabar atsiranda, yra gražaus šrifto gražiame ekrane pasekmė.
