LNDT teatrologei Daivai Šabasevičienei savo namuose jis pasakoja apie Nepriklausomybės laikotarpiu kurtus spektaklius ir kitas tuometines teatro aktualijas.
1988 metais tuomet pirmakursis režisūros studentas Gintaras Varnas iš savo bendramokslių buvo subūręs „Šėpos“ teatro trupę, kuri gyvavo trejetą metų ir pagarsėjo kaip drąsi politinių parodijų trupė.
„Teatre tuo metu jautėsi du klanai: Vaitkaus ir Tumino. Aišku, mes nežinojom, kas vykdavo tuose kabinetuose, mes buvom jaunimėlis. Visgi tai buvo ir tuščių salių laikas. Spektakliai žmonių nedomino, nes gatvėse vyko tikras teatras, kuris buvo ir pavojingas, ir žiauriai intriguojantis, ir įdomus.
Tuščių salių kontekste „Šėpa“ buvo neįtikėtinai populiari. Nereikėjo jokios reklamos. Tiesiog ant durų pakabindavome ranka rašytą raštelį: kokius spektaklius vaidinsime tą savaitę. Ir žmonės susirinkdavo. Iš tikrųjų to teatro niekad nebuvo, jis nebuvo oficialiai įkurtas, jis neturėjo jokios buhalterijos, nieko. Mes mokesčių, aišku, irgi nemokėjom, bet neturėjom ir bilietų. Buvo tik aukų dėžutė. Bet iš tos aukų dėžutės labai gerai gyvenom, būdami studentai. Ir visgi tai buvo pats tikriausias teatras.
Dabar kaip ir nėra ko bijoti. Žmonės turtingesni, sotesni, įprato gyventi savo malonumui. Problemos, susijusios su negerais dalykais valstybėje, žmogų jaudina tik tiek, kiek trunka jo paburbėjimas pažiūrėjus žinias“, – sako režisierius.
„Šėpos“ trupė iškart po Sausio 13-osios įvykių buvo pakviesta į Norvegiją. „Svarbiausias pasirodymas turėjo vykti Vasario 16 dieną. Oslo universiteto istorinėje salėje susirinkusiam diplomatiniam korpusui padarėme specialų improvizuotą numerį. Kadangi kaip tik toje salėje gruodžio mėnesį Gorbačiovui buvo įteikta Nobelio taikos premija, mes įtraukėme tai į savo spektaklį. Tik pas mus taikos medalį Gorbačiovui įteikė Sadamas Huseinas. Reakcija buvo žaibiška. Visas diplomatinis korpusas, pirmos trys eilės pakilo ir išėjo“, – provokaciją su šypsena prisimena G. Varnas.
Taip pat režisierius pasakoja, kaip žygių metu Lietuvos kaimuose dalindavo „Sąjūdžio žinias“, kaip pamatė pirmą spektaklį „Svogūnėlių pagrobimas“ tuometiniame Akademiniame teatre, kai fojė vietoje dar buvo kiemas, kuriame augo didelis gluosnis. G.Varnas prisimena ir koks buvo tuometinio teatro kvapas, ir kokios kalbos būdavo teatro bufete, kurį pavadino potencialiu sąmokslų kampeliu.
Be to, naudodamasis proga aplinkosaugai neabejingas Gintaras Varnas kovo 20 d., Žemės dieną, kviečia į eiseną ir mitingą Vilniuje „Maršas už Gamtą“, kuriame bus išreikštas nepasitenkinimas esama gamtos apsauga ir reikalaujama, kad gamtosauga čia ir dabar taptų realiu Lietuvos valstybės prioritetu.
Kviečiami jungtis visi, norintys švaraus vandens, tyro oro ir turtingos gyvosios gamtos, ir nebenorintys matyti, kaip šimtametis miškas virsta popiermalkėmis, kaip pramoninės atliekos „maitina“ Kuršių marias, o klimato kaitos krizė ignoruojama, visi tie, kuriems skaudu ir nesuvokiama, kai miesto medžiai pjaunami dėl tariamo aplinkos gerinimo, saugomi stumbrai krinta „elito“ medžioklėse, o padangų dūmai nuodija orą, kurie nenori likti abejingi, kai gamtos niokojimas pateisinamas didesniais pelnais, nauda, o savaiminis gamtos gėris nevertinamas.
„Maršo už Gamtą“ Vilniuje preliminari programa: 17:30 Eisena nuo LR Seimo (Nepriklausomybės a.), Gedimino prospektu, iki LR Prezidentūros, S. Daukanto aikštės 18:15 Mitingas ir koncertas prie Prezidentūros (Daukanto a.)
