Panašiai, kaip ir su ašaromis scenoje: jei aktorius atvirai bei nesubtiliai verkia, vargu ar žiūrovas norės prisijungti. Ašaros akyse bežiūrint turi pasirodyti natūraliai, to neforsuojant ir dirbtinai neprovokuojant. Tuo metu spektaklis „Girti“ pravirkdyti mūsų nenori, bet jame stengiamasi ieškoti sąsajų su Dievu, moraliniais klausimais ir socialine tikrove, o tai jau tampa problema. Ar norėsis gilintis į šias temas, kai jas į akis primygtinai pirš bei eskaluos girtas žmogus?
Vasario 2 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvykusi spektaklio „Girti“ premjera įdomi ir kitu aspektu. Spektaklio dramaturgas ir režisierius Iwanas Wyrypajewas. Tai įdomu pirmiausia tuo, kad pakankamai retai scenoje pjeses stato pats autorius.
I.Wyrypajewas savo pjesę „Girti“ taip pat režisuoja pirmą kartą ir šis bandymas, kad ir koks rizikingas, turi dvi puses. Pirma dvelkia skeptiškumu: kaipgi autorius gali objektyviai žiūrėti į savo kūrinį ir jį kupiūruoti, jei jau nemažai laiko praleido redaguodamas bei rašydamas pačią pjesę?
Antroji pusė viltingesnė – ko gero, tik pats autorius gali parodyti, kaip pastatyta turėtų atrodyti pjesė arčiausiai pirminio sumanymo. Deja, konkrečiai šiuo atveju išsipildė labiau pesimistinis scenarijus – „Girtų“ pastatyme tiek daug bereikalingų pasikartojimų, nepravalytų ir neperžiūrėtų scenų, kad peršasi išvada, jog režisierius į šį procesą pažiūrėjo per daug šališkai.
2012 metais originaliai parašyta dviejų dalių pjesė „Girti“ yra apie 14 skirtingų neblaivių personažų, kurie tą pačią naktį per atsitiktinumą susitinka ir tarpusavyje bendrauja. Tai – etiudų spektaklis, pirmoje dalyje apimantis 4 skirtingas situacijas bei veikėjų grupes, o antroje dalyje lengvai pamaišantis jas tarpusavyje.
Patys personažai scenoje rikiuojasi nuo prestižinio kino festivalio organizatoriaus ar banko vadybininkų iki jausmuose pasiklydusių jaunuolių ir alkoholio padauginusių senų draugų. Vienos situacijos ir pjesėje, ir spektaklyje labiau atsitiktinės, kitos – mažiau, tačiau visose alkoholis tampa svarbiu katalizatoriumi.
Taip pat visi etiudai turi panašų siužetą: pirmoje dalyje personažai išsidergia ir daugiau linksmina žiūrovą, o antroje – ima atvirai kelti moralinius klausimus, ieško sąlyčio su Dievu, analizuoja pasirinkimus ar kvestionuoja visuomenės normas. Tenka pripažinti kad šitoks modelis yra labai didaktinis, veiksmą scenoje tampa sunku stebėti, nes viskas labai stropiai sukramtoma, perkramtoma ir pateikiama žiūrovui ant lėkštutės. Žiūrint spektaklį ne tik nelieka vietos interpretacijoms, bet kiekviena mintis ar režisierius išvada kelis kartus pakartojama, pabrėžiama.
Spektaklį, jo formas labai įrėmina ir scenografija. Ji funkcionali ta prasme, kad scenoje iš karto telpa ir senovinės arkos, ir įprastas kambario apstatymas, ir autobuso stotelė su suoliuku. Taip paruošta scena nereikalauja sudėtingų perstatymų, o aktoriai gana greitai keičia vieni kitus aikštelėje. Be to, sukuriamas jausmas, kad viskas vyksta tuo pat metu ir šalimais.
Scenografinis sprendimas yra gana eklektiškas. Ima atrodyti, kad viskas sustatyta į krūvą atsitiktine tvarka ir spektaklio metu šis pojūtis tik stiprėja.
Kita vertus, toks scenografinis sprendimas yra gana eklektiškas. Ima atrodyti, kad viskas sustatyta į krūvą atsitiktine tvarka ir spektaklio metu šis pojūtis tik stiprėja. Nepadeda ir tai, kad režisierius tarp skirtingų etiudų labai tiesiogiai naudoja intensyvų stroboskopo mirgėjimo efektą. Toks sprendimas teatruose kaip efektas nebenaudojamas taip dažnai kaip anksčiau, o kai naudojamas, tai gana natūraliai padiktuoja bendra spektaklio forma, pavyzdžiui, 2017 metais pristatytas Łukaszo Twarkowskio režisuotas „Lokis“. Tuo metu „Girti“ ir stroboskopas bendro turi nebent pykinimą, kuris kyla tiek girtaujantiems personažams, tiek tai stebintiems žiūrovams.
Kitas dalykas, kurio niekaip neišeina nusikratyti žiūrint spektaklį, tai suvokimas, kaip vis dėlto smarkiai per pastarąjį dešimtmetį paseno 2012 metais parašyta pjesė. „Girti“ labai tiesiogiai eskaluoja pamatinę girtavimo problemą visuomenėje, to pasekmes ir banalias priežastis, o pakeliui pasiūlo visą krūvą rusiškų keiksmažodžių.
Patys keiksmažodžiai spektakliui pernelyg netrukdytų, jei nebūtų tokie pertekliniai ir dažnai pritempti. Turint galvoje dabartinį Rusijos invazijos į Ukrainą kontekstą, tebesitęsiantį nekaltų žmonių žudymą ir manipuliavimą, rusiški keiksmažodžiai tampa savotišku pleištu. Arba skonį gadinančiu prieskoniu, kurio nejautriai padauginta.
Bežiūrint spektaklį apskritai apima jausmas, kad visa 10-ojo dešimtmečio problematika buvo kruopščiai užkonservuota, o šiandien, gyvenant jau kardinaliai kitais laikais, scenoje su fanfaromis atidaroma bei nagrinėjama tuo pačiu lygmeniu kaip ir kadaise. Taip pat atrodo, kad tai lyg spektaklis ne tik iš kito laikmečio, bet ir iš kitos šalies repertuaro, kuris su mumis turi mažai ką bendro arba bent jau juntamai pjaunasi su Lietuvos teatrine kultūra, jos kontekstais. Kita vertus, tai gali būti ir individualu bei pagal kiekvieno jautrumo laipsnį.
Atrodo, kad tai lyg spektaklis ne tik iš kito laikmečio, bet ir iš kitos šalies repertuaro, kuris su mumis turi mažai ką bendro.
Nors I.Wyrypajewo, kaip dramaturgo kūrybos aprašyme yra jau 26 pjesės ir jo indėlis į šio amžiaus teatrų kultūrą – neginčijamas, pjesės „Girti“ personažai – ganėtinai vienpusiai. Žinoma, tai savotiškai padiktuoja ir pats sumanymas: kūrinio pavadinimas ir reiškia, kad čia labai tiesiogiai visi personažai visuomet bus girti. Nors sumanymas gerbtinas, bet bežiūrint sunku nusikratyti minties, kad visos režisieriui rūpimos dvasingumo temos ar socialiniai klausimai daug lengviau būtų perteikiami pakeitus ir veikėjų būsenas, pavyzdžiui, kamuojant pagirioms ar net pilnai grįžus į save bei bandant lipdyt, kas sutrypta girtaujant. Todėl aktoriai, kad ir kokie talentingi bebūtų, gali dirbti tik su gana paviršiniais personažais, nekapstant jų gylio ar nestebint ryškesnio augimo, virsmo.
Nepaisant to, aktorių pasirinkimą tikrai norisi pažymėti, ypač žinant, kad spektaklio kūrėjai vienoje scenoje surinko tiek užsigrūdinusius senbuvius (Dainius Gavenonis, Nelė Savičenko, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius), tiek jaunuosius aktorius (Aurelijus Pocius, Gerda Čiūraitė).
Žiūrint žavi ir tai, kad jų scenos, nors visi veikėjai ir girti, turi juntamai skirtingus svorius bei nuotaikas bei tai aktoriams pavyksta išlaikyti. Daugiau netikslumų ir netolygumų atsiranda jau antroje spektaklio dalyje, kai personažai iš skirtingų etiudų susitinka, nes tuomet nuotaikos susimaišo ir nenusistovi kažkokia nauja.
Galiausiai, kuriant spektaklį apie girtus žmones režisierius aktoriams daro meškos paslaugą: vieni alkoholio poveikį išvaidina geriau, kiti – kiek prasčiau, ypač, kai tai reikia daryti ne epizodiškai, bet ištisai. Nors tai galima teisinti tuo, kad vartojantys alkoholį elgiasi skirtingai (ir yra nevienodai jo veikiami), bet tai, kaip girtas savo personažų versijas įkūnija Dainius Gavenonis, Arūnas Sakalauskas ir Rytis Saladžius, tampa ryškiu bei įtikinamu standartu, kurio tikiesi ir iš kitų.
Kuriant spektaklį apie girtus žmones režisierius aktoriams daro meškos paslaugą: vieni alkoholio poveikį išvaidina geriau, kiti – kiek prasčiau, ypač, kai tai reikia daryti ne epizodiškai, bet ištisai.
Deja, ne visiems pavyksta to pasiekti. Pavyzdžiui, jaunoji vaikinų ketveriukė (Vainius Sodeika, Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika ir Aurelijus Pocius) vaizduoja gana skirtingai alkoholio veikiamus bendraamžius. Tai įdomu, bet tuo pat metu kelia papildomų iššūkių, tarkime, vienam aktoriui vaidinant girtą vienu būdu, o kitam – kitu, susikalbėjimas ar susivaidinimas tarp jų tampa ne iki galo įtikinamas, o daugiau numanomas, pritempiamas.
Taip pat dalis aktorių girto personažo rėmuose gali jaustis patogiai scenoje ir improvizuoti neišlipdami iš šių rėmų, o dalis, visgi, kartais išblaivėja, tuomet vėl greitai apgirsta, o žiūrovas tuo metu rieda tokiais netolygiais amerikietiškais kalneliais.
Kiek atskirai iš aktorių norisi išskirti Luką Malinauską, kuris tiek lietuviškame kine (pavyzdžiui, „Sinefilija“), tiek teatre yra sukūręs gana gaivališkų, destruktyvių ir mažiau įprastų vaidmenų. Vietomis lyg atrodė, kad šiame spektaklyje, ypač antroje dalyje, vėl bus jo veikėjams būdingo laisvumo, proveržio, bet režisierius personažo liniją „užrišo“ saugiai ir banaliai.
Kalbant jau apibendrintai, kiek liūdna Dainių Gavenonį, Arūną Sakalauską, Rytį Saladžių ir ypač Nelę Savičenko – bei žinant jų aktorinę amplitudę – matyti vaidinant vaidmenis, kuriuos jie lengvai gliaudo, tačiau galėtų ir daugiau – parodyti kitas personažų briaunas, išpildyti juos ne vien pjesės autoriaus bei režisieriaus užduotame girtumo kontekste.
Gaila dėl visų moteriškų personažų – čia veikėjos moterys visuose etiuduose sudaiktinamos, vaizduojamos pasitelkiant jau visiems seniai pabodusius stereotipus bei etiketes. Vėlgi, bruožai, galbūt būdingi vienai iš kaimyninių tautų, bet mūsų visuomenėje jau seniai pasmerkti ir nustumti į šoną.
Žiūrint spektaklį atrodo, kad pagrindiniai veikėjai yra vyrai, o moterų kuriame personažai visuomet tarsi nuo jų malonės priklausomi pagalbiniai veikėjai.
Žiūrint spektaklį atrodo, kad pagrindiniai veikėjai yra vyrai, o moterų kuriame personažai visuomet tarsi nuo jų malonės priklausomi pagalbiniai veikėjai, kuriuos, žinoma, vyrai vienaip ar kitaip skriaudžia. Pirmame plane – vyro dilema, vyro savirealizacijos klystkeliai, vyro liga ir artumas su Dievu, o moteris? Na, moteris tai jau po to.
Stebint tokį spektaklį šiandien natūraliai pasigendi tikroviškumo, nes tokie patys personažai gali būti (ir yra) tiek moterys, tiek vyrai, o kai scenoje matome netikrą realybę, tol ir spektaklio paliekamas įspūdis, užvėrus teatro duris, būna toks pats – netikras ir laikinas.
