Goda Dapšytė: Stebėti(s) (su) meile

Motinystė / tėvystė – vis dažniau visuomenėje diskutuojamos sąvokos. Dar neseniai buvusios tokios, regis, paprastos, per amžius nusistovėjusios, todėl savaime suprantamos ir aiškiai apibrėžtos, pastaraisiais dešimtmečiais jos dinamiškai kinta. Šiuolaikiniai tėvai bėga nuo stereotipų (arba, atvirkščiai, griežtai jų laikosi), ieško naujų tėvystės / motinystės metodų (arba remiasi perimtais iš savo tėvų), grįžta prie natūralių metodų (arba išskirtinai pasikliauja technologijomis).
Festivalio „Plartforma“ akimirka
Festivalio „Plartforma“ akimirka / Donato Bielkausko nuotr.

Vis dažniau kalbama apie tėčių įsitraukimo svarbą. Vis dažniau nagrinėjama ir šiuolaikinių mamų situacija: kaltės fenomenas, santykis su pasikeitusiu kūnu, (ne)grįžus į darbą kylantys iššūkiai, (ne)įmanomas šeimos ir karjeros balansas. Šiuolaikinės mamos vis dažniau gali rinktis savo tapatybę, formuoti, keisti, derinti skirtingus tėvystės ar auklėjimo metodus. Tačiau kitaip nei kadaise, šiuolaikinės šeimos vaikus vis dažniau augina vienos (be kaimo, iš to posakio apie tai, kiek mūsų iš tiesų reikia vaikui užauginti), tad spaudimas šiuolaikiniams tėvams, nepaisant buitį neįtikėtinai palengvinančių technologijų, vis dėlto kaip niekada didelis, o ryšys tarp vaikų ir tėvų, kaip niekad svarbus. Tuo įsitikinti teko ne vienai vaikus auginančiai šeimai pandemijos periodu.

Būtent pandemijos laikotarpis įkvėpė lietuvių kilmės, Vokietijoje reziduojančios šokėjos ir choreografės Raimondos Gudavičiūtės šokio spektaklio „M(other)“ sukūrimą. Pirmiausia šokio filmo pavidalu pasirodęs darbas, vėliau įgavo pilnaverčio šokio spektaklio pavidalą. Šiais metais jis atstovavo Lietuvą Taline vykusioje Baltijos šokio platformoje ir tarptautinėje šokio mugėje Tanzmesse NRW Diuseldorfe, buvo pristatytas Lietuvos žiūrovams tarptautiniame scenos menų festivalyje „Plartforma“ Klaipėdoje, o dabar tęsia kelionę Europos scenose.

Kartu su dramaturge Ingrida Gerbutavičiūte sukurtas spektaklis „M(other)“ – tai visų pirma pokalbis. Pokalbis tarp mamos ir vaiko, tarp mamos ir visuomenės, tarp šokėjos ir publikos. Šiame pokalbyje dalyvauja ne tik R.Gudavičiūtė, bet ir dar vienas spektaklio bendraautorius – aštuonmetis jos sūnus Elias.

Mama ir sūnus – Raimonda ir Elias – pasakoja ne abstrakčią, o labai konkrečią, savo istoriją. Tad ir kalba jiems artimomis, suprantamomis, savomis kalbomis: berniukas – futbolo ir breiko, mama – šiuolaikinio šokio judesiais. Derinant buitinius ir šokio judesius, futbolas virsta šokiu, o šokio judesių sekos – smagiu žaidimu. Kitaip tariant kitą suprasti čia padeda atsivėrimas jo(s) kalbai, jos perėmimas, „pasimatavimas“ sau. Čia viskas gali virsti choreografija: ir futbolo žaidimo judesiai, ir glostymas ir pokštai.

Jie pasiduoda vienas kitam, vienas kito žaidimams ir jų taisyklėms, ir tuo pačiu lieka ištikimi savo gyvenimiškiems vaidmenims. Tačiau nepaisant jų socialinės hierarchijos, scenoje Raimonda ir Elias – partneriai. Akivaizdu, kad aštuonmetis atlikėjas ne tik turi savo nuomonę, bet ir humoro jausmą, jaučia sceną ir savo galimybes joje. „M(other)“ struktūroje jam paliekama pakankamai vietos improvizacijai ir žaismei, kuo jaunasis atlikėjas, noriai ir su džiaugsmu naudojasi.

Donato Bielkausko nuotr./Festivalio „Plartforma“ akimirka
Donato Bielkausko nuotr./Festivalio „Plartforma“ akimirka

Megzdama ryšį su sūnumi R.Gudavičiūtė ne tik pasiduoda jo žaidimams, bet vedasi jį ir į savo, šiuolaikinio šokio judesiais nusakomą pasaulį, moko jo kalbos. Ji įkūnija motiniškas prieštaras: švelnumą, ir tvirtybę, jaudulį ir ramybę, pasitikėjimą ir rūpestį vaiku. Ji motiniškai jį iškelia, ji drąsiai jį paleidžia, ji kyla tam, kad iškeltų jį ir žavisi jo skrydžiu. Ir čia pat prabyla apie kitą motinystės pusę, ne tokias mielas motinystę lydinčias temas, kaip privatumo netekimas, nuovargis, rutina, (dis)balansas tarp vaikų / šeimos ir darbo / kūrybos.

Kartkartėmis atsitraukti nuo konkretaus pasakojimo ir išlaikyti platesnę perspektyvą žiūrovams padeda nuolat kintanti, tad atlikėjus prisitaikyti skatinanti scenos erdvė (scenografė ir animacijos autorė – Medilė Šiaulytytė) ir garso takelyje skambantys kitų vaikų pasakojimai apie mamas. Taip šokėjai vis grąžinami prie išeities taško ir amžinosios vaiko-mamos santykių pusiausvyros paieškos.

Scenos menuose dažnai kaip vertybę išskiriame ryšį tarp scenos partnerių, jų jautrumą ir atidą vienas kitam. Būtent šis ryšys – viena didžiausių spektaklio „M(other)“ vertybių. Tačiau šį kartą jis kiek kitoks: nepalyginamai intymesnis, stipresnis. Iš jos pusės – nenusakomai jautresnis, iš jo – kupinas absoliutaus ir besąlygiško pasitikėjimo. Būtent šio, scenoje subtiliai ir nerūpestingai atskleisto partnerių ryšio dėka „M(other)“ pasakoja ne tik apie motinystę (M), bet, svarbiausia, apie ryšį (other). Ryšį tarp dviejų žmonių, artimą ir labai trapų, bet be galo gajų, nuolat kuriamą ir perkuriamą ryšį. „M(other)“ scena tampa padidinamuoju stiklu, atskleidžiančiu vieną artimiausių santykių – ryšį su kitu, kurį atneša motinystė ir tėvystė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis