Šalyje, kurios galva – moteris, kur žurnalas „Tik vyrams“ vis dar tyčiojasi iš emancipacijos, kur tarpukariu organizuotas mados teismas ir moteriai mylėti moterį buvo geriausia apsimetus vyru, kur romantiška meilė greitai nuvesdavo į blogąją istorijos pusę, kur vienoms pirmųjų Europoje suteikta teisė balsuoti, kur žibutės daigams vis dar sunku įsitvirtinti ir pražysti, o aktorės vis dar reikalingiausios vaidinti jaunoms mylimosioms arba jų motinoms.
Scenoje greta Astos, Ievos, Marijos, Rugilės ir Vaivos pasirodys ir Lietuvos istorijoje vietą išsikovojusios Barbora, Bona, Dalia, Julija, Marytė ir Teklė. Kartu jos papasakos, kokios yra dabartinės jaunos Lietuvos moterys ir kokia tradicija jas pagimdė. O Vyresnės kolegės primins ir tai, kokia nedraugiška moterims gali būti Lietuvos istorija: vietos joms čia ne tiek ir daug, o visos į ją prasibrovusios čia dažniausiai įsitvirtina dėl savo grožio arba galios nulemti vyrų sprendimus. Bet ką daryti, jei nori būti savo šalies istorijos dalis, nors nesi nei išskirtinė gražuolė, nei baisiai galinga?
Kas bendro tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir tarybinės herojės? Jos trys, pasikvietusios dar būrį draugių, veržiasi ant scenos, kad papasakotų visiems, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje.
